Mamos svarba vaikų gyvenime

Kuo ypatingas mamos ryšys su vaikais? Kiekvienas tą svarbą suprantame savaip, remdamiesi savo vaikystės patyrimais. Vieniems tie prisiminimai suteikia užuovėją, stiprybę, ramybę, o kitiems tai sukelia įtampą, gėdą, gailestį ar dar kitokius jausmus. Šiame straipsnyje apie mamos svarbą žmogaus gyvenime norėsiu kalbėti keliais aspektais, kuriuos išskyriau atskirai:

1.      Mamos yra iš savo vaikystės. Visi turiem patirties iš savo vaikystės ir kiekvienas turime savo elgesio modelius, kuriuos įrodinėjame, kartojame arba tiesiog realizuojame gyvendami savo gyvenimą ir atlikdami savo kaip mamos vaidmenis padedame vaikams kurtis savo priminimus per išgyventus patyrimus. Taip, taip, būtent padedame kurti savo prisiminimus per patyrimą. Tai, ką patyrėme panašiose situacijose, vaikai gali jaustis visiškai kiti, tad turime prisiminti, kad vaikai gyvena savo gyvenimą ir jų patyrimo mes negalime matuoti savais matavimo vienetais, savo išgyventais patyrimais. Mūsų patirtys yra mūsų patirtys, o vaikų patirtys – jų turtas.

Pažinkime save ir savo autentišką tapatumą (Sigitos Burvytės nuotr.).

Toliau skaityti „Mamos svarba vaikų gyvenime“

Kodėl tėvai nustoja tikėti savo vaikais, kad jie yra geri?

Pažintis su viena mama, kuri daug padarė ir nuveikė, kad būtų gera savo vaikams, įkvėpė pasidalinti šiomis mintimis. Ar visada pakankamai įdedame pastangų, kad padėtume vaikams pastebėti savo vidinius resursus ir atrasti stiprybes? Kas tokio turi atsitikti mūsų gyvenime, jog nustotume tikėti savo vaikais, kad jie yra geri ir visas sudėtingas gyvenimo situacijas gali išspręsti pozityviai?

Dažniau tenka susidurti, kai tėtis ar mama rūpinasi savo vaikais, gina juos ir įrodinėja kitiems, kad jie gali pasitaisyti, ieško jų netinkamo elgesio pateisinimų ir tiki jais bei bando visomis jėgomis įtikinti kitus ir įrodyti, kad jų vaikai yra geri. Bet apie tai pakalbėsime kitame straipsnyje. Šis straipsnis apie tai, kas tokio turi nutikti mūsų gyvenime, kad palūžtame ir nustojame tikėti bei pasitikėti savo vaikais, jog jie gali elgtis gerai… Kas verčia mus pasiduoti ir nuleisti rankas? Ar be mūsų, t. y. mamos ir tėčio, tikėjimo vaikas, paauglys, o ir jaunas suaugęs žmogus gali rasti vidinių jėgų bei resursų pasirinkti tinkamą elgesį, kuris būtų naudingas tiek jam, tiek aplinkiniams. Kiekvienam vaikui reikalingas žmogus, į kurį jis norėtų lygiuotis. Labai gerai, jeigu tėvai yra autoritetas vaikui, bet tai gali būti ir kiti suaugę žmonės.

Toliau skaityti „Kodėl tėvai nustoja tikėti savo vaikais, kad jie yra geri?“

Pradėkime nuo savęs

Gyvenimas – sudėtingas dalykas, kai mus užklumpa problemos ir mes nematome išeities. Tuo pačiu gyvenimas neįtikėtinai įdomus, kai mes jį suprantame, kai suvokiame dėl ko gyvename, kas mes esame ir kur mes esame.

Pozityviosos psichologijos pradininkas amerikiečių psichologas Martinas Seligmanas (gim. 1942 Niujorke) dirbdamas su žmonėmis pastebėjo, kad ir laimės pojūtis, kaip ir psichologinė bei fizinė sveikata, yra susiję su tuo, kaip žmogus mąsto. T.y. vieni žmonės savo gyvenime akcentuoja maloniąsias patirtis, o kiti nemalonias.

Visi tėveliai, kurie domisi pozityvios tėvystės skleidžiamomis idėjomis, gali internete pasiklausyti humanistinės pedagogikos idėjas skleidžiančių žmonių paskaitų (pvz. Marina Targakova, gydytoja ir psichologė, viena iš projekto „Trečiojo tūkstantmečio psichologija“ lektorių, kuri kartais lankosi ir Lietuvoje), kad suvoktų, jog žmonės tiems tyrimams yra pašventę visą savo gyvenimą (pvz. Š. Amonašvili, kuriuo remiasi ir M. Targakova) ir pakeitę savo mintis ir savo gyvenimą.

Pabandykite sau formuoti pozityvų požiūrį (darbo su savimi metodas), pvz. kasdien kartodami sau, kad ši diena atneš man daug nuostabaus, o į iškylančias problemas ir nemalonumus reiktų reaguoti kaip į užduotis ir šias situacijas priimti kaip pamokas. Į neigiamą naujieną pabandykite reaguoti kitaip, užduodami sau klausimą „Kodėl tai įvyko?“ ir būtinai raskite teigiamas situacijos puses. Pozityvus mąstymas nereiškia, kad mes ignoruosime nemalonias mintis, tačiau mokysimės jas vertinti pozityviau. Tačiau tą savęs keitimą reikia atlikinėti mažais žingsneliais, neskubėti. Iškilus problemai pabandykite save patikrinti: ar tikrai yra taip realybėje kaip aš jaučiuosi? Nebijokite ir suklysti, tiesiog pozityviai mąstantis žmogus suvokia, kad klaidas reikia ištaisyti. Pabandykite bendraudami su vaikais nors kurį laiką išvengti “ne”, Sėkmės!

Pradedu dėstyti savo mintis nuo to, kad mes mokomės visą gyvenimą (net jeigu to nepastebime), kiekviena diena atneša kažką naujo ir įdomaus. Ir vaikai atėję į mūsų gyvenimą yra dievo dovana ir pirmiausia mes turime išmokti džiaugtis, kad juos turime savo gyvenime ir suprasti, kad jie taip pat mus kažko mokys, ne tik mes juos. Turime padėkoti (tiesa, dėkokite visiems kuo dažniau ir suraskite už ką) visatai, kad mes turime savo vaikus mūsų gyvenime (juk galėjo to ir nebūti!). Pozityviai žiūrint, kartu su mūsų vaikais ateina į namus nauji potyriai, nežinomi dalykai, džiaugsmai ir problemos, kurias turėsime įveikti visi kartu.

https://www.google.com/search?q=free+pictures+download+family&tbm=isch&source=univ&client=firefox-b-d&sa=X&ved=2ahUKEwjDv-npy53iAhV3AxAIHU3FCm0QsAR6BAgJEAE&biw=1088&bih=533#imgrc=L0jR196tVSZ0FM:

 

Toliau skaityti „Pradėkime nuo savęs“

Mamos ir tėčio skirtingi požiūriai į vaikų ugdymą

Būsimos mamos ir tėčiai skirtingai įsivaizduoja būsimus tėvystės džiaugsmus, mano, kad puikiai sutars vaikų ugdymo klausimais, o partnerio požiūris į vaikų ugdymą yra toks pat, kaip ir jų (Senior, 2015), bet retas kuris pagalvoja apie galimus nesutarimus, pvz., į kokią mokyklą leis, jeigu vienas yra lietuvis, o kitas – rusų ar kitos tautybės. Tad kokią mokyklą vaikui išrinkti – lietuvių ar rusų? Yra ir tokių jaunų žmonių, kurie supranta, kad sutarimo šiais ir kitais klausimais neras, todėl nusprendžia ieškoti kito partnerio ar partnerės savo būsimiems vaikams. Bet ne visus niuansus galime numatyti ir aptarti dar prieš tapdami tėvais. Vis tiek bus situacijų, kai skirtingi požiūriai trukdys lengvai rasti sutarimą, reikės įdėti pastangų, kad pavyktų susitarti tarpusavyje.

Tiek tėčiai, tiek mamos nori visa ko geriausio savo vaikams. Tik ką daryti, kai, gimus vaikui, išryškėja, kad į tam tikras jo ugdymo situacijas – maitinimą, grūdinimą, savarankiškumo skatinimą ir kitas – tėčio ir mamos požiūriai skiriasi? Ką daryti, jeigu nuo mūsų sukuriamos aplinkos ankstyvoje vaikystėje priklausys vaiko gyvensenos modelis, elgesio įpročiai, kurie turės tiesioginės reikšmės žmogaus gyvenimo kokybei bei laimės pojūčiui. Kiekvienas esame užaugę skirtingomis sąlygomis, kiekvieno iš mūsų patirtys yra skirtingos ir kiekvienas skirtingais būdais bei auklėjimo metodais siekiame tų pačių arba skirtingų rezultatų. Dažniausiai mamos rūpinasi vaiko gyvenimo kokybe ir gerove čia ir dabar, kad vaikas būtų pavalgęs, švarus, nesirgtų, o tėčiai dažniau projektuoja kasdienes vaikų ugdymo situacijas, galvodami apie jų ateitį ir kaip tai atsilieps jų gyvenimo kokybei ateityje.

Į esamą situaciją pažvelkite vaiko akimis. Gal tai motyvuos ieškoti sutarimo (Sigitos Burvytės nuotr.).

Toliau skaityti „Mamos ir tėčio skirtingi požiūriai į vaikų ugdymą“

Kaip tėvams išmokti valdyti problemines vaikų ugdymo situacijas?

Kaip įmanoma tai padaryti, kai esi apimtas emocijų ir negali įvertinti situacijos remdamasis faktais, nes emocijos trukdo racionaliai mąstyti. Kaip įmanoma kritiškai pažvelgti į savo elgesį ir įvertinti jį atsiribojus nuo emocijų? Vaikų ugdymo probleminė situacija gali būti pakeista tik pripažinus problemą.

Kai pykstame ant kito žmogaus, tikriausiai nėra lengva pripažinti, kad žmonės yra geri, kad net tada, kai pykstate ant savo vaiko ar partnerio (partnerės), jie yra geri ir iškilusius sunkumus galima spręsti susitarimo būdu. Nėra lengva tartis, kai esi apimtas stiprių jausmų ar emocijų. Tad gal ir nereikėtų bandyti tartis, kai esate apimti stiprių jausmų, galbūt būtų prasminga palaukti, kol jausmai atslūgs, tik tada ieškoti sutarimo.

Visus vaikų ugdymo sunkumus galima išspręsti, kai pripažįstame problemą. Geriau probleminę situaciją šeimos nariams padeda suprasti pastangos geriau pažinti vieniems kitus, t. y. partneriai pirmiausia stengiasi pažinti save bei savo partnerį, t. Y. stengiasi suprasti, kodėl vienoje ar kitoje situacijoje automatiškai reaguoja įprastu veiksmu ar žodžiu. Gilintis į save ir siekti pažinti partnerį, suprasti šeimoje esančią vaiko ugdymosi situaciją tėvai turi ieškodami bendrų sugyvenimo tarpusavyje pozityvių būdų. Tėvai turi siekti pažinti save ir suprasti, kokie automatiniai veiksmai su savo vaikais sukuria tokias ugdymosi sąlygas, kuriose vaikai išsiugdo vidinius barjerus, ateityje trukdysiančius jiems gyventi.

Problemų pažinimas prasideda nuo situacijų stebėjimo (Sigitos Burvytės nuotr.).

Toliau skaityti „Kaip tėvams išmokti valdyti problemines vaikų ugdymo situacijas?“