Pradėkime nuo savęs
Gyvenimas – sudėtingas dalykas, kai mus užklumpa problemos ir mes nematome išeities. Tuo pačiu gyvenimas neįtikėtinai įdomus, kai mes jį suprantame, kai suvokiame dėl ko gyvename, kas mes esame ir kur mes esame.
Pozityviosos psichologijos pradininkas amerikiečių psichologas Martinas Seligmanas (gim. 1942 Niujorke) dirbdamas su žmonėmis pastebėjo, kad ir laimės pojūtis, kaip ir psichologinė bei fizinė sveikata, yra susiję su tuo, kaip žmogus mąsto. T.y. vieni žmonės savo gyvenime akcentuoja maloniąsias patirtis, o kiti nemalonias.
Visi tėveliai, kurie domisi pozityvios tėvystės skleidžiamomis idėjomis, gali internete pasiklausyti humanistinės pedagogikos idėjas skleidžiančių žmonių paskaitų (pvz. Marina Targakova, gydytoja ir psichologė, viena iš projekto „Trečiojo tūkstantmečio psichologija“ lektorių, kuri kartais lankosi ir Lietuvoje), kad suvoktų, jog žmonės tiems tyrimams yra pašventę visą savo gyvenimą (pvz. Š. Amonašvili, kuriuo remiasi ir M. Targakova) ir pakeitę savo mintis ir savo gyvenimą.
Pabandykite sau formuoti pozityvų požiūrį (darbo su savimi metodas), pvz. kasdien kartodami sau, kad ši diena atneš man daug nuostabaus, o į iškylančias problemas ir nemalonumus reiktų reaguoti kaip į užduotis ir šias situacijas priimti kaip pamokas. Į neigiamą naujieną pabandykite reaguoti kitaip, užduodami sau klausimą „Kodėl tai įvyko?“ ir būtinai raskite teigiamas situacijos puses. Pozityvus mąstymas nereiškia, kad mes ignoruosime nemalonias mintis, tačiau mokysimės jas vertinti pozityviau. Tačiau tą savęs keitimą reikia atlikinėti mažais žingsneliais, neskubėti. Iškilus problemai pabandykite save patikrinti: ar tikrai yra taip realybėje kaip aš jaučiuosi? Nebijokite ir suklysti, tiesiog pozityviai mąstantis žmogus suvokia, kad klaidas reikia ištaisyti. Pabandykite bendraudami su vaikais nors kurį laiką išvengti “ne”, Sėkmės!
Pradedu dėstyti savo mintis nuo to, kad mes mokomės visą gyvenimą (net jeigu to nepastebime), kiekviena diena atneša kažką naujo ir įdomaus. Ir vaikai atėję į mūsų gyvenimą yra dievo dovana ir pirmiausia mes turime išmokti džiaugtis, kad juos turime savo gyvenime ir suprasti, kad jie taip pat mus kažko mokys, ne tik mes juos. Turime padėkoti (tiesa, dėkokite visiems kuo dažniau ir suraskite už ką) visatai, kad mes turime savo vaikus mūsų gyvenime (juk galėjo to ir nebūti!). Pozityviai žiūrint, kartu su mūsų vaikais ateina į namus nauji potyriai, nežinomi dalykai, džiaugsmai ir problemos, kurias turėsime įveikti visi kartu.
https://www.google.com/search?q=free+pictures+download+family&tbm=isch&source=univ&client=firefox-b-d&sa=X&ved=2ahUKEwjDv-npy53iAhV3AxAIHU3FCm0QsAR6BAgJEAE&biw=1088&bih=533#imgrc=L0jR196tVSZ0FM:
Nekalbėsiu apie medicininius nukrypimus vaiko ugdymo klausimais, tačiau manau, kad auginant ir visiškai sveikus vaikus kyla daugybė problemų, nes jie nėra tokie patys kaip mes ir dažniausiai mąsto kitaip negu mes. Turėdami tikslą užauginti laimingą žmogų, tėvai turėtų suprasti, kad vaikai turi savąjį gyvenimą, tiesiog mes turime jiems padėti tai suprasti ir įgyvendinti. Tėvai neturėtų užgožti vaikų savo nurodymais, jie turėtų stengtis pastebėti vaikų polinkius į kokias tai veiklas ir jas skatinti, netgi jeigu tam patys ne visiškai pritaria. Dažniausiai jeigu vaiko norai sutampa su mūsiškiais, džiaugiamės. Bet jeigu ne, kaip turėtume pasielgti? Realiai turėtume suprasti, kad vaikas turi savo kelią ir leisti vaikui eiti tuo keliu ir netgi jam padėti.
Labiau norėčiau savo mintis akcentuoti į tėvus ta prasme, kad atsiradus bet kokiai problemai (vaikas kandžiojasi, vaikas mėto daiktus, kai jam kas nors sakoma ar vaikas nuolatos priešgyniauja ir kt.) ugdant šeimoje vaikus, tėvai pirmiausia pagalvotų apie tai, kad jie taip pat yra šio proceso dalyviai ir prieš nusprendžiant ko nors imtis impulsyviai (aprėkti vaiką, atimti daiktus) įjungtume „STOP“ signalą, kurį visi vairuotojai gerai žino. Netgi būtų visai neblogai „STOP“ signalą įtraukti į namų taisykles (net jeigu nesate apsibrėžę namų taisyklių, jos vis tiek yra, jeigu gerai pagalvosite). Tiesa, paminėjau namų taisykles, jas reikėtų aiškiai pavadinti taisyklėmis, kad tą suprastų visi šeimos nariai, nes vaikui išėjus į kitą ugdymo aplinką atsiras vis naujų taisyklių ir jis nuo mažų dienų turi žinoti, kad yra taisyklės, kurių turi laikytis visi. Kitaip vaikas, pavyzdžiui darželyje, gali pradėti kelti didžiulius protestus, nes darželyje atsiranda daug naujų taisyklių ir prie to tėvai vaikus turėtų pratinti nuo pat mažumės.
Pagalvokite kokios taisyklės gali būti bendros visiems šeimos nariams, o kokios pagal amžių pvz. vaikams. Aš čia rašau apie tai, kad vaikai turi žinoti, kad taisyklės yra ne tik vaikams, bet ir tėvams, juolab, kad tėvai yra pats didžiausias pavyzdys savo vaikams. „STOP“ signalas mūsų mintyse iškilus grėsmei susipykti su vaikais leistų pagalvoti nors kažkiek apie tai kas įvyko ir leisti „atvėsti“pačiai pirmąjai stipriai emocijai ir tik tuomet imtis kažkokių veiksmų.
Labai džiaugiuosi mūsų jaunąja tėčių karta, kuri ypatingai domisi vaikų ugdymo klausimais (anksčiau labiau tuo domėjosi mamos), tą rodo ir tėvelių susirašinėjimas tarpusavyje klausiant kitų ką daryti iškilus kažkokiai tai problemai. Aš netgi perskaičiau vienos mamytės komentarus, kad jokie metodai jos vaikui netinka, nes jos vaikas ir toliau spjaudosi. Todėl norėčiau pasiūlyti visiems tėveliams pagalvoti apie tai, kad lengvų sprendimų gali ir nebūti. Jums patiems reiks nuspręsti koks metodas labiausiai tinka jūsų vaikui, gerai įsigilinus ko vaikas iš tikrųjų nori (gal jam tiesiog trūksta jūsų dėmesio ir neigiami veiksmai visada atkreipia jūsų dėmesį, todėl vaikas taip ir elgiasi!). O tuomet gali tekti jums suaugusiems patiems keisti savo taktiką ir galvoti kaip patenkinti vaiko poreikius skatinant pozityvius veiksmus. Tiesiog, jeigu niekas nepadeda sprendžiant kokią tai prblemą, visai šeimai reiktų apgalvoti naujus veiksmus kaip su tuo tvarkytis, tėvams taip pat reiktų keisti savo požiūrį į situaciją, nes visi esate šio proceso dalyviai.
https://www.google.com/search?q=free+pictures+download+family&client=firefox-b-d&tbm=isch&tbs=rimg:CS9I0dferVUmIjgPzNzId7hVXsIWJALsMNH7GwDR2Sr4IUBrFp_13VL56fYdiE4EpAKbpXc6qYiTJlfNwGsoxN89T9CoSCQ_1M3Mh3uFVeERqwwAauALjQKhIJwhYkAuww0fsRhD7yHm_1U62MqEgkbANHZKvghQBETaO-
Mes kalbame apie tai, kaip užauginti laimingą žmogų, o be vargo tikrai to nebus. Mes vaikuose turime ugdyti tokias vertybes kaip kantrybė, atvirumas, atsakomybė ir kt., tuo pačiu pripažindami, kad ir patys turime jas nuolatos demonstruoti savo vaikams (o jeigu reikia – jas stiprinti ir savyje pvz. prisiimti atsakomybę už vaikų ugdymo rezultatus). Save keisti yra labai sudėtinga, nes suaugusiems atrodo, kad jie viską žino, tačiau jeigu gerai pasigilintumėme, atrastume daugybę dalykų, kuriuos dabar spręstume kitaip negu prieš keletą metų…
Mes turėtume niekada nepamiršti, kad vaikas dar tik ugdosi ir jis gyvena savo pasaulyje. Mūsų mintys ir jo skiriasi ir mes neturime jam piršti savų minčių, mes tiesiog turime leisti jam užaugti (o čia sutelpa labai daug dalykų: ir moralinės vertybės ir bendravimas ir problemų sprendimas įsigilinus į jas). Norėčiau stabtelėti prie bendravimo, nes tėvams dažnai atrodo, kad jo pakanka, tačiau vaikams reikia nuolatinio dėmesio. Gal kam ir nepatiks, bet dažnai stebiu jaunus žmones neatitraukiančius akių nuo mobiliųjų telefinų, o vaikai palikti žaisti vieni ir tik vaiko riksmas atkreipia tėvų dėmesį. Niekas nesako, kad turime nebesinaudoti įvairiomis technologijomis, bet čia taip pat reiktų įsivesti taisykles ir jose rasti vietos pabendrauti su vaiku paaškinant jam tiesiai gamtoje įvairius dalykus (net ir su labai mažais vaikučiais).
Labai svarbus dalykas yra tas, kad vaikai negali ilgai laikyti dėmesio. Tėvai turi patys kantriai gaudyti momentus, kai vaikas jų klauso, nes vaikai gyvena emocijomis ir jie priima kas jiems yra malonu ir atmeta kas nemalonu. Apie emocijas daug rašė Virginia Satir (1919-1988, JAV, žymi psichoterapeutė). Ji suskirstė emocijas į pirmines (jas norime paslėpti): baimė, nepasitikėjimas, liūdesys ir į antrines, kurios yra paviršiuje: pyktis, agresija, susierzinimas, kurias mes stebime. Pvz. kai mes norime, kad baigtųsi emocija ir sušunkame vaikui, kad jis nustotų rėkti, ta emocija pati savaime niekur nedingsta ir jinai bus tol, kol mes nepatenkinsime kažkokio vaiko poreikio, o poreikis tai priėmimas, paglostymas, supratimas.
Labai svarbu mokyti vaiką kūryvos. Stebėdama jaunus žmones matau, kad jie prisikrauna daug įvairių žaislų eidami pasivaikščioti su vaiku. Realiai kūryba vystoma, kai turime mažai žaislų ir patys pradedame juos kurti arba kurti įvairias istorijas apie gamtoje vykstančius dalykus, nes vaikai turi suprasti, kad ir jie yra gamtos dalis ir gyvena pagal gamtos dėsnius. Galima netgi sukurti kartu su vaiku pasaką: jūs pradedate, vaikas tęsia, o kai jis įstringa, jūs vėl papildote jį ir t.t. Vienas iš problemų sprendimo metodų yra sukurtoje pasakoje atpasakoti problemas , kurios kilo jūsų šeimoje (tik pasakoti reiktų jau kito vaiko vardu, nes mūsų vaikas labiau supras, kai bus sakoma, kad ši problema įvyko su kitu vaiku ir kaip pasakoje jos išsisprendė).
Pasidžiaukite vaiko savarankiškomis sėkmėmis ir atradimo džiaugsmais, ir paguoskime ir kantriai užjauskime kai jam nesiseka, nesigauna nauji „sudėtingi“ darbai. Stenkimės visi mėgautis kiekvienu savo atliekamu veiksmu, ta akimirka, kurioje esame ir visą laiką mokytis. Net įžymusis Sokratas (graikų filosofas, 399 m. prieš Kr.) yra pasakęs „aš žinau, kad nieko nežinau“. Todėl mieli tėveliai, nebijokite kad nežinote ką daryti iškilus kokiai tai problemai vaikų ugdyme, jeigu ieškosite, tikrai rasite, tačiau turite nepamiršti, kad savo vaiką geriausiai pažįstate jūs patys ir priimti sprendimus įvairiais klausimais taip pat turėsite jūs patys. Tad išklausykite visų patarimus ir nepamirškite, kad taikant juos jūsų vaikui gali tekti tuos patarimus ir koreguoti, nes mes visi esame skirtingi ir dviejų vienodų vaikų jūs negalėsite sutikti šioje žemėje. Tam reikės jums daug kantrybės ir siekio, kad vaikas būtų kuo atviresnis jums.
Ir visgi mokytis gyventi – tai pats įdomiausias dalykas, kurį Dievas galėjo mums sugalvoti. Nes, pažindami save, mes ne tik atidarome savyje senų užsistovėjusių konservų dėžutes, bet ir atveriame didžiausius kūrybingumo išteklius, aukščiausius dosnumo kalnus (Marina Targakova).
Literatūra
1. Gadeckij, O. (2016). Likimo dėsniai arba trys žingsniai į laimę ir sėkmę. VšĮ „Ajurvedos akademija“, Vilnius.
2. Toliatas, A. (2018). Žmogaus ir dievo metai. „Tyto alba“, Vilnius.
VDU Švietimo akademija
Rima Černiuvienė
www.ugdykim.lt
www.ugdykimkartu.lt
Projektas „Ar žinai, kaip užauginti laimingą žmogų?“, Nr. J05-LVPA-K-04-0066
© Sigita Burvytė, 2019
© Rima Černiuvienė, 2019
© VšĮ „Vaikų ugdymas“, 2019
Kūriniui taikoma CC BY 4.0 licencija, kuri leidžia neribotą kūrinio ar jo dalių panaudą su privaloma sąlyga nurodyti autorių ir pirminį šaltinį.
Gyvenimas – sudėtingas dalykas, kai mus užklumpa problemos ir mes nematome išeities. Tuo pačiu gyvenimas neįtikėtinai įdomus, kai mes jį suprantame, kai suvokiame dėl ko gyvename, kas mes esame ir kur mes esame.
Pozityviosos psichologijos pradininkas amerikiečių psichologas Martinas Seligmanas (gim. 1942 Niujorke) dirbdamas su žmonėmis pastebėjo, kad ir laimės pojūtis, kaip ir psichologinė bei fizinė sveikata, yra susiję su tuo, kaip žmogus mąsto. T.y. vieni žmonės savo gyvenime akcentuoja maloniąsias patirtis, o kiti nemalonias.
Visi tėveliai, kurie domisi pozityvios tėvystės skleidžiamomis idėjomis, gali internete pasiklausyti humanistinės pedagogikos idėjas skleidžiančių žmonių paskaitų (pvz. Marina Targakova, gydytoja ir psichologė, viena iš projekto „Trečiojo tūkstantmečio psichologija“ lektorių, kuri kartais lankosi ir Lietuvoje), kad suvoktų, jog žmonės tiems tyrimams yra pašventę visą savo gyvenimą (pvz. Š. Amonašvili, kuriuo remiasi ir M. Targakova) ir pakeitę savo mintis ir savo gyvenimą.
Pabandykite sau formuoti pozityvų požiūrį (darbo su savimi metodas), pvz. kasdien kartodami sau, kad ši diena atneš man daug nuostabaus, o į iškylančias problemas ir nemalonumus reiktų reaguoti kaip į užduotis ir šias situacijas priimti kaip pamokas. Į neigiamą naujieną pabandykite reaguoti kitaip, užduodami sau klausimą „Kodėl tai įvyko?“ ir būtinai raskite teigiamas situacijos puses. Pozityvus mąstymas nereiškia, kad mes ignoruosime nemalonias mintis, tačiau mokysimės jas vertinti pozityviau. Tačiau tą savęs keitimą reikia atlikinėti mažais žingsneliais, neskubėti. Iškilus problemai pabandykite save patikrinti: ar tikrai yra taip realybėje kaip aš jaučiuosi? Nebijokite ir suklysti, tiesiog pozityviai mąstantis žmogus suvokia, kad klaidas reikia ištaisyti. Pabandykite bendraudami su vaikais nors kurį laiką išvengti “ne”, Sėkmės!
Pradedu dėstyti savo mintis nuo to, kad mes mokomės visą gyvenimą (net jeigu to nepastebime), kiekviena diena atneša kažką naujo ir įdomaus. Ir vaikai atėję į mūsų gyvenimą yra dievo dovana ir pirmiausia mes turime išmokti džiaugtis, kad juos turime savo gyvenime ir suprasti, kad jie taip pat mus kažko mokys, ne tik mes juos. Turime padėkoti (tiesa, dėkokite visiems kuo dažniau ir suraskite už ką) visatai, kad mes turime savo vaikus mūsų gyvenime (juk galėjo to ir nebūti!). Pozityviai žiūrint, kartu su mūsų vaikais ateina į namus nauji potyriai, nežinomi dalykai, džiaugsmai ir problemos, kurias turėsime įveikti visi kartu.
https://www.google.com/search?q=free+pictures+download+family&tbm=isch&source=univ&client=firefox-b-d&sa=X&ved=2ahUKEwjDv-npy53iAhV3AxAIHU3FCm0QsAR6BAgJEAE&biw=1088&bih=533#imgrc=L0jR196tVSZ0FM:
Nekalbėsiu apie medicininius nukrypimus vaiko ugdymo klausimais, tačiau manau, kad auginant ir visiškai sveikus vaikus kyla daugybė problemų, nes jie nėra tokie patys kaip mes ir dažniausiai mąsto kitaip negu mes. Turėdami tikslą užauginti laimingą žmogų, tėvai turėtų suprasti, kad vaikai turi savąjį gyvenimą, tiesiog mes turime jiems padėti tai suprasti ir įgyvendinti. Tėvai neturėtų užgožti vaikų savo nurodymais, jie turėtų stengtis pastebėti vaikų polinkius į kokias tai veiklas ir jas skatinti, netgi jeigu tam patys ne visiškai pritaria. Dažniausiai jeigu vaiko norai sutampa su mūsiškiais, džiaugiamės. Bet jeigu ne, kaip turėtume pasielgti? Realiai turėtume suprasti, kad vaikas turi savo kelią ir leisti vaikui eiti tuo keliu ir netgi jam padėti.
Labiau norėčiau savo mintis akcentuoti į tėvus ta prasme, kad atsiradus bet kokiai problemai (vaikas kandžiojasi, vaikas mėto daiktus, kai jam kas nors sakoma ar vaikas nuolatos priešgyniauja ir kt.) ugdant šeimoje vaikus, tėvai pirmiausia pagalvotų apie tai, kad jie taip pat yra šio proceso dalyviai ir prieš nusprendžiant ko nors imtis impulsyviai (aprėkti vaiką, atimti daiktus) įjungtume „STOP“ signalą, kurį visi vairuotojai gerai žino. Netgi būtų visai neblogai „STOP“ signalą įtraukti į namų taisykles (net jeigu nesate apsibrėžę namų taisyklių, jos vis tiek yra, jeigu gerai pagalvosite). Tiesa, paminėjau namų taisykles, jas reikėtų aiškiai pavadinti taisyklėmis, kad tą suprastų visi šeimos nariai, nes vaikui išėjus į kitą ugdymo aplinką atsiras vis naujų taisyklių ir jis nuo mažų dienų turi žinoti, kad yra taisyklės, kurių turi laikytis visi. Kitaip vaikas, pavyzdžiui darželyje, gali pradėti kelti didžiulius protestus, nes darželyje atsiranda daug naujų taisyklių ir prie to tėvai vaikus turėtų pratinti nuo pat mažumės.
Pagalvokite kokios taisyklės gali būti bendros visiems šeimos nariams, o kokios pagal amžių pvz. vaikams. Aš čia rašau apie tai, kad vaikai turi žinoti, kad taisyklės yra ne tik vaikams, bet ir tėvams, juolab, kad tėvai yra pats didžiausias pavyzdys savo vaikams. „STOP“ signalas mūsų mintyse iškilus grėsmei susipykti su vaikais leistų pagalvoti nors kažkiek apie tai kas įvyko ir leisti „atvėsti“pačiai pirmąjai stipriai emocijai ir tik tuomet imtis kažkokių veiksmų.
Labai džiaugiuosi mūsų jaunąja tėčių karta, kuri ypatingai domisi vaikų ugdymo klausimais (anksčiau labiau tuo domėjosi mamos), tą rodo ir tėvelių susirašinėjimas tarpusavyje klausiant kitų ką daryti iškilus kažkokiai tai problemai. Aš netgi perskaičiau vienos mamytės komentarus, kad jokie metodai jos vaikui netinka, nes jos vaikas ir toliau spjaudosi. Todėl norėčiau pasiūlyti visiems tėveliams pagalvoti apie tai, kad lengvų sprendimų gali ir nebūti. Jums patiems reiks nuspręsti koks metodas labiausiai tinka jūsų vaikui, gerai įsigilinus ko vaikas iš tikrųjų nori (gal jam tiesiog trūksta jūsų dėmesio ir neigiami veiksmai visada atkreipia jūsų dėmesį, todėl vaikas taip ir elgiasi!). O tuomet gali tekti jums suaugusiems patiems keisti savo taktiką ir galvoti kaip patenkinti vaiko poreikius skatinant pozityvius veiksmus. Tiesiog, jeigu niekas nepadeda sprendžiant kokią tai prblemą, visai šeimai reiktų apgalvoti naujus veiksmus kaip su tuo tvarkytis, tėvams taip pat reiktų keisti savo požiūrį į situaciją, nes visi esate šio proceso dalyviai.
https://www.google.com/search?q=free+pictures+download+family&client=firefox-b-d&tbm=isch&tbs=rimg:CS9I0dferVUmIjgPzNzId7hVXsIWJALsMNH7GwDR2Sr4IUBrFp_13VL56fYdiE4EpAKbpXc6qYiTJlfNwGsoxN89T9CoSCQ_1M3Mh3uFVeERqwwAauALjQKhIJwhYkAuww0fsRhD7yHm_1U62MqEgkbANHZKvghQBETaO-
Mes kalbame apie tai, kaip užauginti laimingą žmogų, o be vargo tikrai to nebus. Mes vaikuose turime ugdyti tokias vertybes kaip kantrybė, atvirumas, atsakomybė ir kt., tuo pačiu pripažindami, kad ir patys turime jas nuolatos demonstruoti savo vaikams (o jeigu reikia – jas stiprinti ir savyje pvz. prisiimti atsakomybę už vaikų ugdymo rezultatus). Save keisti yra labai sudėtinga, nes suaugusiems atrodo, kad jie viską žino, tačiau jeigu gerai pasigilintumėme, atrastume daugybę dalykų, kuriuos dabar spręstume kitaip negu prieš keletą metų…
Mes turėtume niekada nepamiršti, kad vaikas dar tik ugdosi ir jis gyvena savo pasaulyje. Mūsų mintys ir jo skiriasi ir mes neturime jam piršti savų minčių, mes tiesiog turime leisti jam užaugti (o čia sutelpa labai daug dalykų: ir moralinės vertybės ir bendravimas ir problemų sprendimas įsigilinus į jas). Norėčiau stabtelėti prie bendravimo, nes tėvams dažnai atrodo, kad jo pakanka, tačiau vaikams reikia nuolatinio dėmesio. Gal kam ir nepatiks, bet dažnai stebiu jaunus žmones neatitraukiančius akių nuo mobiliųjų telefinų, o vaikai palikti žaisti vieni ir tik vaiko riksmas atkreipia tėvų dėmesį. Niekas nesako, kad turime nebesinaudoti įvairiomis technologijomis, bet čia taip pat reiktų įsivesti taisykles ir jose rasti vietos pabendrauti su vaiku paaškinant jam tiesiai gamtoje įvairius dalykus (net ir su labai mažais vaikučiais).
Labai svarbus dalykas yra tas, kad vaikai negali ilgai laikyti dėmesio. Tėvai turi patys kantriai gaudyti momentus, kai vaikas jų klauso, nes vaikai gyvena emocijomis ir jie priima kas jiems yra malonu ir atmeta kas nemalonu. Apie emocijas daug rašė Virginia Satir (1919-1988, JAV, žymi psichoterapeutė). Ji suskirstė emocijas į pirmines (jas norime paslėpti): baimė, nepasitikėjimas, liūdesys ir į antrines, kurios yra paviršiuje: pyktis, agresija, susierzinimas, kurias mes stebime. Pvz. kai mes norime, kad baigtųsi emocija ir sušunkame vaikui, kad jis nustotų rėkti, ta emocija pati savaime niekur nedingsta ir jinai bus tol, kol mes nepatenkinsime kažkokio vaiko poreikio, o poreikis tai priėmimas, paglostymas, supratimas.
Labai svarbu mokyti vaiką kūryvos. Stebėdama jaunus žmones matau, kad jie prisikrauna daug įvairių žaislų eidami pasivaikščioti su vaiku. Realiai kūryba vystoma, kai turime mažai žaislų ir patys pradedame juos kurti arba kurti įvairias istorijas apie gamtoje vykstančius dalykus, nes vaikai turi suprasti, kad ir jie yra gamtos dalis ir gyvena pagal gamtos dėsnius. Galima netgi sukurti kartu su vaiku pasaką: jūs pradedate, vaikas tęsia, o kai jis įstringa, jūs vėl papildote jį ir t.t. Vienas iš problemų sprendimo metodų yra sukurtoje pasakoje atpasakoti problemas , kurios kilo jūsų šeimoje (tik pasakoti reiktų jau kito vaiko vardu, nes mūsų vaikas labiau supras, kai bus sakoma, kad ši problema įvyko su kitu vaiku ir kaip pasakoje jos išsisprendė).
Pasidžiaukite vaiko savarankiškomis sėkmėmis ir atradimo džiaugsmais, ir paguoskime ir kantriai užjauskime kai jam nesiseka, nesigauna nauji „sudėtingi“ darbai. Stenkimės visi mėgautis kiekvienu savo atliekamu veiksmu, ta akimirka, kurioje esame ir visą laiką mokytis. Net įžymusis Sokratas (graikų filosofas, 399 m. prieš Kr.) yra pasakęs „aš žinau, kad nieko nežinau“. Todėl mieli tėveliai, nebijokite kad nežinote ką daryti iškilus kokiai tai problemai vaikų ugdyme, jeigu ieškosite, tikrai rasite, tačiau turite nepamiršti, kad savo vaiką geriausiai pažįstate jūs patys ir priimti sprendimus įvairiais klausimais taip pat turėsite jūs patys. Tad išklausykite visų patarimus ir nepamirškite, kad taikant juos jūsų vaikui gali tekti tuos patarimus ir koreguoti, nes mes visi esame skirtingi ir dviejų vienodų vaikų jūs negalėsite sutikti šioje žemėje. Tam reikės jums daug kantrybės ir siekio, kad vaikas būtų kuo atviresnis jums.
Ir visgi mokytis gyventi – tai pats įdomiausias dalykas, kurį Dievas galėjo mums sugalvoti. Nes, pažindami save, mes ne tik atidarome savyje senų užsistovėjusių konservų dėžutes, bet ir atveriame didžiausius kūrybingumo išteklius, aukščiausius dosnumo kalnus (Marina Targakova).
Literatūra
1. Gadeckij, O. (2016). Likimo dėsniai arba trys žingsniai į laimę ir sėkmę. VšĮ „Ajurvedos akademija“, Vilnius.
2. Toliatas, A. (2018). Žmogaus ir dievo metai. „Tyto alba“, Vilnius.
VDU Švietimo akademija
Rima Černiuvienė
www.ugdykim.lt
www.ugdykimkartu.lt
Projektas „Ar žinai, kaip užauginti laimingą žmogų?“, Nr. J05-LVPA-K-04-0066
© Sigita Burvytė, 2019
© Rima Černiuvienė, 2019
© VšĮ „Vaikų ugdymas“, 2019
Kūriniui taikoma CC BY 4.0 licencija, kuri leidžia neribotą kūrinio ar jo dalių panaudą su privaloma sąlyga nurodyti autorių ir pirminį šaltinį.