Kodėl tėvai nustoja tikėti savo vaikais, kad jie yra geri?
Kodėl tėvai nustoja tikėti savo vaikais, kad jie yra geri?
Pažintis su viena mama, kuri daug padarė ir nuveikė, kad būtų gera savo vaikams, įkvėpė pasidalinti šiomis mintimis. Ar visada pakankamai įdedame pastangų, kad padėtume vaikams pastebėti savo vidinius resursus ir atrasti stiprybes? Kas tokio turi atsitikti mūsų gyvenime, jog nustotume tikėti savo vaikais, kad jie yra geri ir visas sudėtingas gyvenimo situacijas gali išspręsti pozityviai?
Dažniau tenka susidurti, kai tėtis ar mama rūpinasi savo vaikais, gina juos ir įrodinėja kitiems, kad jie gali pasitaisyti, ieško jų netinkamo elgesio pateisinimų ir tiki jais bei bando visomis jėgomis įtikinti kitus ir įrodyti, kad jų vaikai yra geri. Bet apie tai pakalbėsime kitame straipsnyje. Šis straipsnis apie tai, kas tokio turi nutikti mūsų gyvenime, kad palūžtame ir nustojame tikėti bei pasitikėti savo vaikais, jog jie gali elgtis gerai… Kas verčia mus pasiduoti ir nuleisti rankas? Ar be mūsų, t. y. mamos ir tėčio, tikėjimo vaikas, paauglys, o ir jaunas suaugęs žmogus gali rasti vidinių jėgų bei resursų pasirinkti tinkamą elgesį, kuris būtų naudingas tiek jam, tiek aplinkiniams. Kiekvienam vaikui reikalingas žmogus, į kurį jis norėtų lygiuotis. Labai gerai, jeigu tėvai yra autoritetas vaikui, bet tai gali būti ir kiti suaugę žmonės.
Kiekvienas turime savo gyvenimo istoriją, kuri vienaip ar kitaip susijusi su mūsų pozityviosios tėvystės supratimu. Tikriausiai nė vienas negalime smerkti vieni kitų, nes neteko mums „avėti kitų batų“. Jeigu taip būtų nutikę, gal ir mes panašiai būtume elgęsi.
Tai – vienos mamos istorija, kuriai gimus sūnui teko patirti pogimdyvinę depresiją, vaiko tėčiui ją palikus vos šis gimė. Tad pirmuosius 3 sūnaus gyvenimo metus mamai padėjo išgyventi alkoholis, o sūnui nuo gimimo teko mokytis išgyventi ir rūpintis savimi. Kurį laiką jam padėjo vaikų globos namai, o nuo 7 metų berniukas vėl gyvena su mama, nes ji dėjo dideles pastangas, kad išsivaduotų iš alkoholizmo liūno ir susigrąžintų sūnų. Blogybė tik ta, kad visi esame riboti laike ir to laiko, vaiko raidos imliųjų periodų, kai jis kaupia gyvenimišką patirtį ankstyvojoje vaikystėje, susigrąžinti negalime. Galime tik mokytis stiprinti tarpusavio ryšius su turima savo gyvenimo patirtimi, o tai yra lemiantys veiksniai, kurie pasiduoda korekcijai, tik tam reikalingos abipusės labai didelės pastangos, kurios kartais mums pasidaro per didelės ir mes pasiduodame. Pasiduodame gal todėl, kad neturime valios eiti iki galo ir tikėti savo vaikais, kad jie yra geri ir galime jiems padėti. Gal pasirenkame lengviausią kelią jų atsisakydami, kai kita visuomenės dalis išmeta tokius vaikus iš vienos bendruomenės į kitą – šitaip sprendžia savo problemas, bet nesistengia padėti tokiems vaikams ar tėvams. Kai išgirdau mamą sakant: „Tegul greičiau paima jį į socializacijos centrą, nes aš su juo nebegaliu…“, kilo šis klausimas – kas gali padėti šiam jaunuoliui, jeigu pats artimiausias žmogus – mama juo nebetiki ir tik laukia, kol padės kiti. O mes, mamos ir tėčiai, turime būti ta užuovėja, kur vaikas rastų nusiraminimą, supratimą, palaikymą, pastiprinimą ir pagalbą pasirenkant pozityvų gyvenimo scenarijų. Tikrai nekaltinu šios mamytės, kaip tik ją palaikau, kad ji tiek daug nuveikė, jog būtų su sūnumi ir jam padėtų, bet ji nežino kaip ir nemoka. Jai taip pat reikalingas palaikymas ir pastiprinimas, kurio ji nesulaukė vaikystėje ir nesugeba jo duoti, nes pati negavo.
Vadinasi, tik stipri bendruomenė, kurios tarpusavio santykiai paremti pagalba žmogui, gali padėti šiems žmonėms susikurti tokius tarpusavio santykius. Tačiau tėvai saugo savo vaikus ir nenori, kad jie būtų įtraukti į netinkamu elgesiu pažyminčiais vaikų socialines grupes. Jie stengiasi atriboti savo vaikus nuo netinkamai besielgiančių. Kaip mums išmokti padėti vieni kitiems, kas skatina mūsų tokius vidinius barjerus? Kaip mums būti tolerantiškiems ir pozityviems, kad palaikytume šios mamos pastangas ir toliau ją paremtume kuriant pozityvius santykius su sūnumi? Labai svarbu nepasiduoti emocijoms, neskubėti jos smerkti. Taip, tai padaryti labai sunku. Mūsų palaikantis žodis ir tikėjimas, kad ji yra gera mama, gali padėti jai rasti pagalbos sūnui būdų, kad jis gebėtų atrasti valios ir pastangų pasirinkti tinkamą gyvenimo scenarijų, kuris tiek jam, tiek kitiems yra priimtinas. Jam labiausiai reikia mamos tikėjimo ir palaikymo, o tą ji turi nuolat mokytis parodyti savo sūnui. Štai ir įrodymas, kad būti gerais tėvais savo vaikams turime mokytis nuolat, nėra taip, jog vaikas arba geras, arba negeras. Vaikai, kaip ir visi žmonės, yra geri, tik jų kai kurie veiksmai netinkami arba mus skaudinantys.
Šiuo straipsniu noriu nusiųsti visuomenei tokią žinutę:
1. Nenustokime tikėti savo vaikais, kad jie yra geri, net tada, kai pyksta ar elgesi blogai. Netinkamas yra tik jų elgesys, bet dėl to jie nėra blogi žmonės.
2. Mamos ir tėčiai, atminkime, kad vaikams reikia mūsų tikėjimo, jog jie yra geri ir visas gyvenimiškas problemas gali išspręsti patys. Jiems kaip oras reikalingas mūsų palaikymas, paskatinimas ir nukreipimas.
3. Kiekvienas iš mūsų jautriai reaguokime į kito tėčio, mamos, įtėvių, globėjų, vaikų ar kitų ugdytojų turimą patirtį ir stenkimės vieni kitiems padėti, neskubėkime vieni kitų smerkti. Kito žmogaus pakeisti negalime, jis pats turi priimti sprendimą pasikeisti, bet mes galime būti tolerantiški ir keisti požiūrį į kitą žmogų padėdami vieni kitiems.
Ar gali kitas žmogus pasikeisti, ar gali savarankiškai priimti sprendimą netinkamo savo elgesio scenarijų pradėti keisti į tinkamą? Vaiko gyvenimo patirtys yra mažesnės nei suaugusio žmogaus, į kurį jis nori lygiuotis. Jeigu mes nesugebame parodyti jam, kaip būti geram, kaip tinkamai elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, koks tinkamas bendravimas yra su kitais bendraamžiais ir suaugusiaisiais, tai kaip jam to išmokti. Vaikai turi sulaukti palaikymo, o suaugusieji – padėti jiems atrasti vidinius resursus, kuriuos jie plėtos nežalodami savęs ir kitų. Be tinkamo suaugusiųjų nukreipimo ir palaikymo vaikai to savarankiškai išmokti negali.
Jeigu vaikas jaučia, kad mama juo nebetiki, ar gali įgyti pasitikėjimo savimi, kad jam viskas pavyks? (Sigitos Burvytės nuotr.).
Rašykite mums ir dalinkitės gerosiomis patirtimis sprendžiant skirtingų požiūrių į vaikų ugdymą problemines situacijas konsultacijos.tevams@gmail.com.
Jeigu norėsite ieškoti sprendimų kartu su kitomis vaikų ugdymo rūpesčių ar klausimų turinčiomis šeimomis linksmai leisdami laiką ir atrasdami savo šeimos autentišką tapatumą, prisijunkite prie šeimų stovyklos „Tėvai vaikams – vaikai tėvams“, kuri vyks 2019 m. liepos 22–26 d. Tvenkinių g. 8, Varkalių k., Plungės r.
Registruokitės el. paštu konsultacijos.tevams@gmail.com.
Kodėl tėvai nustoja tikėti savo vaikais, kad jie yra geri?
Šaltiniai:
Борг, Д. (2006). Сила убеждения. Искусство оказывать влияние на людей. Москва: Претекст, 257.
Burvytė, S. (2018). Tėvai vaikams – vaikai tėvams. Atsakinga tėvystė. Metodinė priemonė studentams, tėvams ir kitiems ugdytojams. Vilnius: LEU leidykla, 50.
Burvytė, S. (2015). Apie kokybišką pedagogo sąveiką su vaiko tėvais. Prieiga per internetą: https://www.ikimokyklinis.lt/index.php/straipsniai/specialistams/apie-kokybiska-pedagogo-saveika-su-vaiko-tevais/17553.
Senior, J. (2015). Tėvystės paradoksai. Kaip vaikai keičia tėvų gyvenimą. Vilnius: Alma littera, 332.
VDU Švietimo akademijos docentė,
VšĮ „Vaikų ugdymas“ direktorė dr. Sigita Burvytė
www.ugdykim.lt
www.ugdykimkartu.lt
© Sigita Burvytė, 2019
© VšĮ „Vaikų ugdymas“, 2019
Kūriniui taikoma CC BY 4.0 licencija, kuri leidžia neribotą kūrinio ar jo dalių panaudą su privaloma sąlyga nurodyti autorių ir pirminį šaltinį.
Kodėl tėvai nustoja tikėti savo vaikais, kad jie yra geri?
Pažintis su viena mama, kuri daug padarė ir nuveikė, kad būtų gera savo vaikams, įkvėpė pasidalinti šiomis mintimis. Ar visada pakankamai įdedame pastangų, kad padėtume vaikams pastebėti savo vidinius resursus ir atrasti stiprybes? Kas tokio turi atsitikti mūsų gyvenime, jog nustotume tikėti savo vaikais, kad jie yra geri ir visas sudėtingas gyvenimo situacijas gali išspręsti pozityviai?
Dažniau tenka susidurti, kai tėtis ar mama rūpinasi savo vaikais, gina juos ir įrodinėja kitiems, kad jie gali pasitaisyti, ieško jų netinkamo elgesio pateisinimų ir tiki jais bei bando visomis jėgomis įtikinti kitus ir įrodyti, kad jų vaikai yra geri. Bet apie tai pakalbėsime kitame straipsnyje. Šis straipsnis apie tai, kas tokio turi nutikti mūsų gyvenime, kad palūžtame ir nustojame tikėti bei pasitikėti savo vaikais, jog jie gali elgtis gerai… Kas verčia mus pasiduoti ir nuleisti rankas? Ar be mūsų, t. y. mamos ir tėčio, tikėjimo vaikas, paauglys, o ir jaunas suaugęs žmogus gali rasti vidinių jėgų bei resursų pasirinkti tinkamą elgesį, kuris būtų naudingas tiek jam, tiek aplinkiniams. Kiekvienam vaikui reikalingas žmogus, į kurį jis norėtų lygiuotis. Labai gerai, jeigu tėvai yra autoritetas vaikui, bet tai gali būti ir kiti suaugę žmonės.
Kiekvienas turime savo gyvenimo istoriją, kuri vienaip ar kitaip susijusi su mūsų pozityviosios tėvystės supratimu. Tikriausiai nė vienas negalime smerkti vieni kitų, nes neteko mums „avėti kitų batų“. Jeigu taip būtų nutikę, gal ir mes panašiai būtume elgęsi.
Tai – vienos mamos istorija, kuriai gimus sūnui teko patirti pogimdyvinę depresiją, vaiko tėčiui ją palikus vos šis gimė. Tad pirmuosius 3 sūnaus gyvenimo metus mamai padėjo išgyventi alkoholis, o sūnui nuo gimimo teko mokytis išgyventi ir rūpintis savimi. Kurį laiką jam padėjo vaikų globos namai, o nuo 7 metų berniukas vėl gyvena su mama, nes ji dėjo dideles pastangas, kad išsivaduotų iš alkoholizmo liūno ir susigrąžintų sūnų. Blogybė tik ta, kad visi esame riboti laike ir to laiko, vaiko raidos imliųjų periodų, kai jis kaupia gyvenimišką patirtį ankstyvojoje vaikystėje, susigrąžinti negalime. Galime tik mokytis stiprinti tarpusavio ryšius su turima savo gyvenimo patirtimi, o tai yra lemiantys veiksniai, kurie pasiduoda korekcijai, tik tam reikalingos abipusės labai didelės pastangos, kurios kartais mums pasidaro per didelės ir mes pasiduodame. Pasiduodame gal todėl, kad neturime valios eiti iki galo ir tikėti savo vaikais, kad jie yra geri ir galime jiems padėti. Gal pasirenkame lengviausią kelią jų atsisakydami, kai kita visuomenės dalis išmeta tokius vaikus iš vienos bendruomenės į kitą – šitaip sprendžia savo problemas, bet nesistengia padėti tokiems vaikams ar tėvams. Kai išgirdau mamą sakant: „Tegul greičiau paima jį į socializacijos centrą, nes aš su juo nebegaliu…“, kilo šis klausimas – kas gali padėti šiam jaunuoliui, jeigu pats artimiausias žmogus – mama juo nebetiki ir tik laukia, kol padės kiti. O mes, mamos ir tėčiai, turime būti ta užuovėja, kur vaikas rastų nusiraminimą, supratimą, palaikymą, pastiprinimą ir pagalbą pasirenkant pozityvų gyvenimo scenarijų. Tikrai nekaltinu šios mamytės, kaip tik ją palaikau, kad ji tiek daug nuveikė, jog būtų su sūnumi ir jam padėtų, bet ji nežino kaip ir nemoka. Jai taip pat reikalingas palaikymas ir pastiprinimas, kurio ji nesulaukė vaikystėje ir nesugeba jo duoti, nes pati negavo.
Vadinasi, tik stipri bendruomenė, kurios tarpusavio santykiai paremti pagalba žmogui, gali padėti šiems žmonėms susikurti tokius tarpusavio santykius. Tačiau tėvai saugo savo vaikus ir nenori, kad jie būtų įtraukti į netinkamu elgesiu pažyminčiais vaikų socialines grupes. Jie stengiasi atriboti savo vaikus nuo netinkamai besielgiančių. Kaip mums išmokti padėti vieni kitiems, kas skatina mūsų tokius vidinius barjerus? Kaip mums būti tolerantiškiems ir pozityviems, kad palaikytume šios mamos pastangas ir toliau ją paremtume kuriant pozityvius santykius su sūnumi? Labai svarbu nepasiduoti emocijoms, neskubėti jos smerkti. Taip, tai padaryti labai sunku. Mūsų palaikantis žodis ir tikėjimas, kad ji yra gera mama, gali padėti jai rasti pagalbos sūnui būdų, kad jis gebėtų atrasti valios ir pastangų pasirinkti tinkamą gyvenimo scenarijų, kuris tiek jam, tiek kitiems yra priimtinas. Jam labiausiai reikia mamos tikėjimo ir palaikymo, o tą ji turi nuolat mokytis parodyti savo sūnui. Štai ir įrodymas, kad būti gerais tėvais savo vaikams turime mokytis nuolat, nėra taip, jog vaikas arba geras, arba negeras. Vaikai, kaip ir visi žmonės, yra geri, tik jų kai kurie veiksmai netinkami arba mus skaudinantys.
Šiuo straipsniu noriu nusiųsti visuomenei tokią žinutę:
1. Nenustokime tikėti savo vaikais, kad jie yra geri, net tada, kai pyksta ar elgesi blogai. Netinkamas yra tik jų elgesys, bet dėl to jie nėra blogi žmonės.
2. Mamos ir tėčiai, atminkime, kad vaikams reikia mūsų tikėjimo, jog jie yra geri ir visas gyvenimiškas problemas gali išspręsti patys. Jiems kaip oras reikalingas mūsų palaikymas, paskatinimas ir nukreipimas.
3. Kiekvienas iš mūsų jautriai reaguokime į kito tėčio, mamos, įtėvių, globėjų, vaikų ar kitų ugdytojų turimą patirtį ir stenkimės vieni kitiems padėti, neskubėkime vieni kitų smerkti. Kito žmogaus pakeisti negalime, jis pats turi priimti sprendimą pasikeisti, bet mes galime būti tolerantiški ir keisti požiūrį į kitą žmogų padėdami vieni kitiems.
Ar gali kitas žmogus pasikeisti, ar gali savarankiškai priimti sprendimą netinkamo savo elgesio scenarijų pradėti keisti į tinkamą? Vaiko gyvenimo patirtys yra mažesnės nei suaugusio žmogaus, į kurį jis nori lygiuotis. Jeigu mes nesugebame parodyti jam, kaip būti geram, kaip tinkamai elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, koks tinkamas bendravimas yra su kitais bendraamžiais ir suaugusiaisiais, tai kaip jam to išmokti. Vaikai turi sulaukti palaikymo, o suaugusieji – padėti jiems atrasti vidinius resursus, kuriuos jie plėtos nežalodami savęs ir kitų. Be tinkamo suaugusiųjų nukreipimo ir palaikymo vaikai to savarankiškai išmokti negali.
Jeigu vaikas jaučia, kad mama juo nebetiki, ar gali įgyti pasitikėjimo savimi, kad jam viskas pavyks? (Sigitos Burvytės nuotr.).
Rašykite mums ir dalinkitės gerosiomis patirtimis sprendžiant skirtingų požiūrių į vaikų ugdymą problemines situacijas konsultacijos.tevams@gmail.com.
Jeigu norėsite ieškoti sprendimų kartu su kitomis vaikų ugdymo rūpesčių ar klausimų turinčiomis šeimomis linksmai leisdami laiką ir atrasdami savo šeimos autentišką tapatumą, prisijunkite prie šeimų stovyklos „Tėvai vaikams – vaikai tėvams“, kuri vyks 2019 m. liepos 22–26 d. Tvenkinių g. 8, Varkalių k., Plungės r.
Registruokitės el. paštu konsultacijos.tevams@gmail.com.
Kodėl tėvai nustoja tikėti savo vaikais, kad jie yra geri?
Šaltiniai:
Борг, Д. (2006). Сила убеждения. Искусство оказывать влияние на людей. Москва: Претекст, 257.
Burvytė, S. (2018). Tėvai vaikams – vaikai tėvams. Atsakinga tėvystė. Metodinė priemonė studentams, tėvams ir kitiems ugdytojams. Vilnius: LEU leidykla, 50.
Burvytė, S. (2015). Apie kokybišką pedagogo sąveiką su vaiko tėvais. Prieiga per internetą: https://www.ikimokyklinis.lt/index.php/straipsniai/specialistams/apie-kokybiska-pedagogo-saveika-su-vaiko-tevais/17553.
Senior, J. (2015). Tėvystės paradoksai. Kaip vaikai keičia tėvų gyvenimą. Vilnius: Alma littera, 332.
VDU Švietimo akademijos docentė,
VšĮ „Vaikų ugdymas“ direktorė dr. Sigita Burvytė
www.ugdykim.lt
www.ugdykimkartu.lt
© Sigita Burvytė, 2019
© VšĮ „Vaikų ugdymas“, 2019
Kūriniui taikoma CC BY 4.0 licencija, kuri leidžia neribotą kūrinio ar jo dalių panaudą su privaloma sąlyga nurodyti autorių ir pirminį šaltinį.