Visi iš prigimties esame smalsūs ir sveiki?
Siūlome alternatyvų požiūrį, kuriuo paremta mūsų Pozityvios tėvystės sprendimų teorija, t. y. mes tikime, kad žmonės gimta smalsūs ir sveiki, kad net patirdami emocinių sunkumų jie išlieka sveiki ir kad jų sunkumus galima suprasti bei išspręsti gilinantis į sąveiką su aplinkiniais ir suprantant engiančius draudimus bei atribucijas. Visi mes iš vaikystės atsinešame patirtis, kurios įsirėžė vieniems draugiškoje ir pozityvioje, o kitiems engiančių draudimų aplinkoje. Šios patirtys išlieka aktyvios ir tolesniame mūsų gyvenime (Steiner, 2019). Visi žmonės gimsta smalsūs, bet aplinkos draudimai užslopina jų smalsumą. Tad kokie turėtų būti tie draudimai, kurie ne slopintų prigimtinį žmogaus smalsumą, bet skatintų norą pažinti supantį pasaulį?
Kodėl turime sudaryti tokias vaikų ugdymosi aplinkos sąlygas, kuriose jie neįgytų vidinių barjerų, trukdančių pažinti supantį pasaulį? Tik smalsus žmogus domisi reiškiniais, kurie vyksta aplink jį, užduoda klausimų, tyrinėja, ieško atsakymų ir nori užsiimti kūryba bei tyrinėjimu, vis nori pažinti daugiau ir tai, kas nepažinta. Vertybės ir moralinės nuostatos žmogui padeda pasirinkti tinkamus pasaulio pažinimo būdus, kryptis ir kt. Bendražmogiškomis vertybėmis besivadovaujantys žmonės yra atviri pasauliui, naujoms žinioms ir potyriams. Šie žmonės aktyviai ir savarankiškai tyrinėja, eksperimentuoja, ieško naujos informacijos ir patyrimo ir geba tai padaryti nežalodami savęs ir kitų.
Laisvė vaikams pasirinkti žaidimus skatina smalsumą (Sigitos Burvytės nuotr.).
Vos gimęs kūdikis patenka į aplinką, kuri skatina smalsumą arba jį slopina. Pagrindinis veiksnys, kuris lemia vaikų smalsumą skatinančios aplinkos sukūrimą, – tėvų ar kitų ugdytojų požiūris į vaiką, jo raidą ir smalsumo skatinimą. Vieni tėvai geba atpažinti kūdikio poreikius ir padeda jam juos patenkinti, o kitiems to padaryti nepavyksta. Vieniems lengvai sekasi sukurti vaikams saugią ir visapusišką pasaulio tyrinėjimo aplinką, kurioje jie priima informaciją visais penkiais receptoriais: rega, uosle, skoniu, klausa, oda. Ir jeigu tėvai savo vaikams nuo pat kūdikystės suteikia galimybę patirti įvairių potyrių per penkis receptorius, smegenyse gali formuotis jungtys, kurios vėliau taps informacijos apdorojimo pagrindu. Jau nuo pat kūdikystės dirbantys receptoriams, t. y. kai leidžiama kūdikiui viskas, kas pasitaiko jų kelyje, liesti, ragauti, uostyti, girdėti, matyti, kas suteikia galimybę potyrių pagalba kaupti informaciją apie naujus daiktus ir žmones, yra kūdikio pasaulio pažinimo smalsumą skatinanti aplinka. Nauji objektai, patekę į kūdikio akiratį, kelia jo susidomėjimą, viskas jam yra įdomu, kol nepažinta (Alvarez, 2016). Bet kaip kurti aplinką, kurioje ir toliau vaikai norėtų tyrinėti ir pažinti, kaip skatinti jų vidinę pasaulio pažinimo motyvaciją?
Vaikų smalsumo ugdymas 2–3 gyvenimo metais
Čia iškyla sumanaus tėčio, mamos, močiutės, senelio ar kito ugdytojo edukatoriaus kompetencijų svarba, kurios padėtų sukurti aplinką, kurioje ugdosi vaikų vidinė pasaulio pažinimo motyvacija. 2–3 metų vaikai dar nepajėgia numatyti savo elgesio pasekmių, tad pirmiausia ugdytojai yra atsakingi už saugios aplinkos sukūrimą, kuri nėra perkrauta žaislų. Tėvų ir kitų ugdytojų požiūris taip pat labai svarbus, kad nebūtų slopinamas vaikų noras tyrinėti, o leistų jam ugdytis savo tempu, ne siektų padaryti vaiko „patogiu vaiku“, bet leistų jam laisvai judėti, stebėti, liesti, ragauti, girdėti įvairius garsus, uosti skirtingus kvapus.
Potyriai gamtoje ugdo vaikų smalsumą ir norą pažinti pasaulį (Sigitos Burvytės nuotr.).
Tam reikia sistemingai leisti laiką gamtoje, nes miške tų pačių garsų nebūna, kvapų įvairovė didelė, liečiamų daiktų formos įvairios. Palyginkime garsus bute: bėgantis vanduo iš čiaupo, nuleidžiamo vandens klozete čiurlenimas, veikiantis televizorius ir kt., o gamtoje – paukščių įvairovė, upelio čiurlenimas ir kiti garsai. Gamtoje net tik garsų, bet ir kvapų, vaizdų, skonių ir liečiamų objektų įvairovė – begalinė, ir tai būtina vaikų smalsumo ugdymui skatinti. Vien kambario keturių sienų nepakanka, kad ir kiek daug žaislų ten būtų (Alvarez, 2016).
Vaikų smalsumo ugdymas 4–5 gyvenimo metais
4–5 žmogaus gyvenimo metais buvimo gamtoje aktualumas išlieka, bet atsiranda tėvų pasitikėjimo savo vaikais svarba. Tėvai turi pasitikėti vaikais, kad jie priims teisingus sprendimus ir patys mokysis prisiimti atsakomybę už savo saugų pasaulio tyrinėjimą. Šito vaikai patys išmokti negali, reikalingi sumanūs tėvai ir kiti ugdytojai, kurie padeda vaikams įtvirtinti šiuos įgūdžius asmenybės struktūroje. Vaikams reikalingi tėvų pagyrimai už jų kūrybišką tyrinėjimą. Kitas svarbus momentas – natūralių pasekmių numatymas už tinkamą ir netinkamą elgesį.
Žaidžiant ugdosi vaikų noras pažinti supantį pasaulį (Sigitos Burvytės nuotr.).
Tik patyrę natūralias savo elgesio pasekmes vaikai išmoks saugiai tyrinėti supantį pasaulį. Dažnu atveju vaikai tėvams tampa sumanumo ugdytojais. Tėvams pastebėjus, kad vaikai nesidomi dalykais, kurių jie turi išmokti, pvz., susitvarkyti žaislus, pažinti raides ir kt., reikia, kad tėvai sukurtų tokią aplinką, kurioje vaikas galėtų pats pasirinkti, kaip jam elgtis, bet turi prieš tai būti numatytos natūralios pasekmės, jeigu pasielgia netinkamai ir tinkamai. Smalsūs vaikai pabandys eiti lengviausiu keliu ir neįdėdami pastangų patenkinti savo poreikius, bet šiuo amžiaus tarpsniu svarbu, kad suprastų, jog jie – savo likimo kalviai ir yra pasekmės. Ši patirtis padeda pasaulį pažinti saugiai.
Vaikų smalsumo ugdymas 6–7 gyvenimo metais
6–7 metų vaikai jau turi susiformavusius elgesio įpročius tenkinant savo smalsumą. Šiuo amžiaus tarpsniu galima stebėti sėkmingai save realizuojančius vaikus per kūrybines veiklas ir vidinių barjerų turinčių vaikų elgesį, kurie stabdo save dėl įvairių vidinių baimių: baimės suklysti, kad nepavyks, noro padaryti viską preciziškai gerai iš pirmo karto ir kt. Sėkmingai save realizuojantiems vaikams būtina ir toliau sudaryti tinkamas tam sąlygas, o vidinių barjerų turintiems vaikams reikia padėti juos įveikti ir rasti sritį, kur jie galėtų save realizuoti.
Pozityvios emocijos ugdant vaikų smalsumą yra būtinos (Sigitos Burvytės nuotr.).
Procesas turi kelti vaiko susidomėjimą (Sigitos Burvytės nuotr.).
Dažnai girdžiu tėčius ir mamas ar kitus ugdytojus sakant, kad vaikas nuobodžiauja ir dažnai nežino, kuo užsiimti. Svarbu atpažinti priežastis, kodėl dingo vaiko prigimtinis smalsumas ir kaip galima vėl jį sužadinti? Kiekvienas atvejis yra unikalus ir reikia žinoti visumą, kiekvienoje šeimoje vis kitokia situacija ir kiekvienu atveju reikia rasti individualų priėjimą. Pvz., vaikas nenori mokytis pažinti raidžių ir skaityti. Šiuo amžiaus tarpsniu svarbu sužadinti vaiko vidinį smalsumą ir vidinę motyvaciją pažinti raides ir skaitymo malonumą.
Pasidalinsiu vieno tėčio istorija, kaip sūnus, vis sakydamas „nenoriu“, privertė būti sumaniu tėčiu. Tėvas išbandė įvairius būdus: prievartą vertė mokytis, baudė, apsilankė konsultacijose ir rado tinkamą sprendimą. Kartu sus sūnumi nuėjo į knygyną, leido šiam išsirinkti įdomią knygą ir pažadėjo kiekvieną vakarą prieš miegą paskaityti jam po 5 puslapius. Kai jų gražus ritualas tęsėsi porą mėnesių ir jie įpusėjo knygą, tėvas vieną vakarą pasakė sūnui, kad skaito paskutinį kartą. Sūnus sunerimo, nes norėjau sužinoti, kaip istorija rutuliuosis toliau, bet tėvas pasakė, jog toliau sūnus skaitys pats. Sūnus buvo nepatenkintas, nes nemoka skaityti ir negali sužinoti, kaip viskas vyko toliau. Bet kas tuomet atsitiko? Sūnus ėjo pas tėtį ir klausinėjo, kokia čia raidė ir kaip jas sujungti. Yra du skirtingi dalykai – kai mums reikia, kad vaikai išmoktų skaityti ir mes juo verčiame tapdami vaikų išorine motyvacija, o ne jiems to reikia, ir visiškai kas kita, kai vaikai ateina pas mus klausti, nes jiems reikia išmokti skaityti. A. Duckworth (2017) tyrimai atskleidžia, kad atkaklumą vaikas turi ugdytis nuo ankstyvos vaikystės, t. y. kad gebėtų siekti tikslo savo valios pastangomis.
Smalsumas ugdosi analizuojant savo patyrimą (Sigitos Burvytės nuotr.).
Šios charakterio savybės siejamos su vaiko smalsumu ir gebėjimu savo smalsumą nukreipti savirealizacijos linkme. Niekada nevėlu atiduoti vaikams atsakomybę už savo mokymąsi ir sudaryti sąlygas sužadinti jų prigimtinį smalsumą. Kaip matome, vėlgi į pirmą vietą iškyla tėvų ar kitų edukatorių sumanumas ir gebėjimas pažinti vaikus bei teisinga linkme nukreipti jų saviugdą.
Kodėl vaikai praranda prigimtinį smalsumą?
Kas tokio atsitinka ar pasikeičia vaikus supančioje aplinkoje, kad jie praranda prigimtinį smalsumą? Jeigu smalsumas – prigimtinis dalykas, jis turėtų pasireikšti natūraliai vaiko raidos procese, bet pastebime, kad reikalingos tam tikros aplinkos sąlygos, jog vaikas nukreiptų savo vidinius resursus aplinkai pažinti ir smalsumui patenkinti. Smalsumas, noras tyrinėti aplinką ir pasaulį, atrasti naujus dalykus ir išbandyti skirtingas veiklas – įgimtas dalykas. Susidomėjimą vaikai gali prarasti skirtingais amžiaus tarpsniais. Tam lemiančios reikšmės turi griežti apribojimai arba nepamatuota ar nepelnyta kritika, kuri slopina vidinį vaiko norą pažinti supantį pasaulį. I. Filliozat (2019) akcentuoja, kad vaiko smalsumo saviugdai būtina sąlyga yra tėvų ir kitų ugdytojų pozityvus požiūris į vaiką ir pozityvių tarpusavio santykių palaikymas. Supranta, kad kartais tėvams norisi „patogaus vaiko“, kuris niekur nelipa, nieko neklausia, tik patogiai sėdi ir netrukdo kalbėtis su draugais ar kt. O kartais tėvai perdeda baimes, kad vaikas gali susižeisti, kai pargriūva, ir neleidžia jam bėgioti; gali sušlapti, kai įlipa į balą, ir neleidžia jam ten lipti; užlipus kur nors aukščiau, liepia nulipti, nes bijo, kad nukris; o vaikui panorėjus lankyti kovos menus, neleidžia, nes ten galima susižeisti ir yra nesaugu.
Kai vaikui 6 metai, reikia leisti jam pažinti save įvairių užklasinių veiklų metu, nes kaip kitaip vaikas pažins save ir savo vidinius resursus, jeigu to nepatirs per savo patirtį. Blogai, kai tėveliai susitapatina su vaikais ir savo neišsipildžiusias svajones bando realizuoti per vaikus, nuspręsdami, kokia neformalaus ugdymo veikla užsiims jų vaikas. Tikriausiai nereikia tikėtis, kad vaikas, sulaukęs pasipriešinimo savo norams, stačia galva puls užsiimti veikla, kuri jam nepatinka. Tai palieka tam tikrą atspalvį vaiko charakterio bruožuose: vieniems tai lemia uždarumą ir jie atsiriboja nuo kitų, o kiti savo nepasitenkinimą demonstruoja atvira agresija kitų atžvilgiu. Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl vaikai praranda susidomėjimą mokymosi procesu ir namų darbai tampa tėvų, o ne mokinių rūpesčiu. Ši tėvų ir pedagogų pozicija, kai vaiko smalsumas yra slopinamas neleidžiant jam atsakyti, kai jis to nori, vaikas gali prarasti susidomėjimą tam tikra disciplina ar tam tikrais užsiėmimais. Kai vaiko iniciatyvos slopinamos nuolat, tai tampa charakterio bruožu ir vaikas nebenori dalyvauti veiklose, įsitraukti į bendraamžių veiklą, neatsako į tėvų ir pedagogų klausimus ir pasirenka likti tiesiog pasyviu veiksmo stebėtoju.
Pasidalinsiu pavyzdžiu iš savo patirties. Viena mamytė, kurios dukrai buvo 16 metų, atėjo į konsultaciją ir paklausė patarimo, ką daryti, nes dukra niekuo nesidomi, niekuo neužsiima namuose, nepadeda jai namų ruošoje ir netgi nesugeba pasirūpinti savimi, tuo tarpu jos kaimynės bendraamžė dukra viską daro namuose, padeda mamai ir yra patenkinta gyvenimu. Kaip paaiškėjo, iki tol mama nieko neleido dukrai daryti, nes pati gali padaryti greičiau ir geriau, bet stebuklų nebūna ir burtų lazdelių neturime, kad vieną dieną žmogus imtų ir pasikeistų – pradėtų daryti viską taip gerai ir greitai, kaip mama tikisi iš dukros. Šie įpročiai formuojasi nuo ankstyvos vaikystės. Tad leiskite vaikams eksperimentuoti ir klysti nuo pat ankstyvos vaikystės, kad paskui neatsitiktų taip, jog nebežinote, ką daryti ir kaip padėti „patogiam žmogui“.
Kas ir kaip ugdo vaiko smalsumą?
Visa visuma lemia vaiko smalsumo ugdymąsi. D. Kahneman (2016) akcentuoja vaikų skirtybes ir situacijų skirtumus, kai vaikai vadovaujasi greitu mąstymu, ir tėvai turi padėti jiems išmokti informaciją analizuoti lėtai, remiantis faktais ir tyrinėjant aplinką. Tiek tėvai, tiek pedagogai, tiek kiti ugdytojai turi skatinti vaiko smalsumo poreikių patenkinimą.
Veikla turi žadinti vaikų smalsumą (Sigitos Burvytės nuotr.).
Tik pastebėję, jog vaikas nerodo susidomėjimo jokia kūrybine veikla, turime griebtis išorinės motyvacijos, kad ją sužadintume. Prieš tai pateikiau įvairių pavyzdžių, kaip galima tai padaryti. Viskas turi būti daroma geros nuotaikos, pozityviai nusiteikus per sužaidybintas situacijas ar žaidimus. Būtent įvairių žaidimų metu vystosi įgūdžiai, kurie ateityje bus labai svarbūs atliekant skirtingas užduotis tiek mokantis naujų dalykų, tiek dirbant. Ir čia vienas stipriausių ir paveikiausių instrumentų – pokalbis su vaiku. Tai turi vykti, kai santykiai yra geri, leidžiant jam užduoti klausimus, į kuriuos atsakymų galėtumėte ieškoti kartu. Taip tėvai ir kiti ugdytojai parodo, kad vaiko klausimas jiems yra svarbus. Vaikas mokosi klausti jam svarbių dalykų bei savarankiškai formuluoti pačius klausimus. Mūsų gi tikslas, kad vaikas savarankiškai rodytų smalsumą, o mes tik galime padėti jam parodydami būdus, kaip tai galima padaryti: savarankiškai ieškoti informacijos knygose ar internete, kaip kritiškai atsirinkti informaciją remiantis faktais ir pagal tuos kriterijus, kokia informacija mums reikalinga siekiant savo tikslo. Tai gera galimybė padėti vaikams išsiugdyti savarankiškus informacijos rinkimo įgūdžius. Tėvai vaikų savarankišką siekį tenkinti savo smalsumą gali paskatinti pokalbiu ir siekiamo rezultato proceso aptarimu, o pedagogai taip pat turėtų prie to prisidėti aptardami vaiko pastangas ir proceso eigą. Taip pat veiksmingas yra pasiekto rezultato pristatymas grupės draugams. Taigi būtina sudaryti sąlygas vaiko smalsumui atsiskleisti ir kartu su juo džiaugtis procesu bei pasiektais rezultatais. Tėvų ir kitų ugdytojų palaikymas ir nuolatinis domėjimasis vaiko pažinimo procesu skatina ir motyvuoja jį domėtis supančia aplinka.
Įvairiapusiškos patirtys skatina smalsumą
Kalbant apie įvairiapusišką vaiko smalsumą skatinančią aplinką, reikia, kad vaikas ugdytųsi visapusiška asmenybe: tiek fiziškai stipria, gebančia atpažinti ir valdyti savo jausmus bei emocijas, socialia ir intelektualia. Vadinasi, aplinka turi būti skatinanti vaiko smalsumą šiais keturiais aspektais. Vienas iš būdų skatinti vaiko smalsumą yra aplinkos pakeitimas, kitas – toje pačioje aplinkoje esant palaikančiam ir paramą teikiančiam ugdytojui, kai vaikui užduodami klausimai arba į vaiko klausimą atsakoma klausimu – skatina jo smalsumą vis labiau pažinti įdomią temą ar sritį. Jeigu vaikas visada būna tame pačiame kambaryje ir jis neskatinamas tenkinti savo smalsumo, nereikia tikėtis, kad ateityje bus smalsus. Suaugusiųjų pareiga – parodyti vaikui kuo įvairesnių veiklų, ir jis tikrai supras, kas jam šiuo metu įdomiausia. Kuo labiau vaikas pažins supantį pasaulį, tuo daugiau jam kils klausimų. Turime žinoti pagrindinį vaikų ugdymo būdą. Tai – suaugusiųjų pavyzdys. Vaikai kopijuoja ir imituoja suaugusiuosius. Tai galime pamatyti vaikų žaidimuose, kai pasirenka tėvų profesijas ar imituoja jų elgesį.
Smalsių tėvų – smalsūs vaikai (Sigitos Burvytės nuotr.).
Žinoma, ir polinkį viskuo domėtis vaikai perima iš tėvų. Jeigu tėvai po darbo nuolat žiūri televizorių ar kiekvieną vakarą atlieka tą pačią veiklą, vaikui formuojasi supratimas, kad normalu nuolat žiūrėti televizorių ar užsiimti ta pačia veikla ir neieškoti iššūkių. Suaugusiųjų pavyzdys ugdant vaikų smalsumą – pagrindinis veiksnys, lemiantis jų smalsumo poreikį. Tėvų ir kitų ugdytojų pareiga – parodyti vaikui kuo įvairesnius pasaulio pažinimo pasirinkimo variantus. Tėvų ir kitų suaugusiųjų veiklos atkartojimo dėka vaikas galės išsirinkti tai, kas jį labiausiai domina, ir gilintis į pasirinktą sritį.
Smalsumas ugdomas nuo gimimo
Skatinkite vaiko domėjimąsi aplinka ir neslopinkite šio prigimtinio noro. Ateityje tai bus vaiko vidinės motyvacijos variklis pažinti supantį pasaulį. Turime leisti vaikui užsiimti tuo, kas jam patinka, o kad žinotų, kas patinka, visur imkite vaikus kartu ir leiskite patirti kuo daugiau potyrių, kad remdamasi savo patirtimi galėtų pasirinkti sritį, kuri jiems įdomi. Palaikykite ir sudarykite sąlygas vaikams tyrinėti, pasirūpinkite saugia tyrinėjimų aplinka. Kviečiame prisijungti prie šeimų stovyklos ir ugdyti vaikų smalsumą tyrinėjant ir pažįstant pasaulį katu su mumis.
Kviečiame registruotis į šeimų stovyklą „Tėvai vaikams – vaikai tėvams“, kuri vyks 2019 m. liepos 22–26 d. Plungės r., Varkalių k., Tvenkinių g. 8. Registruotis el. paštu konsultacijos.tevams@gmail.com.
Šaltiniai:
1. Alvarez, C. (2016). Les lois naturelles de l’enfant. France: Les Arènes, 448.
Filliozat, I. (2019). Au coeur des émotions de l’enfant. France: Marabout.
Steiner, C. M. (2019). Scenarijai, kuriais gyvena žmonės. Transakcinė gyvenimo scenarijų analizė. Vilnius: Vaga, 465.
Duckworth, A. (2017). Atkaklumas. Aistros ir ištvermės galia. Vilnius: UAB „BALTO print“, 357.
Kahneman, D. (2016). Mąstymas, greitas ir lėtas. Vilnius: „Eugrimas“, 637.
VDU Švietimo akademijos docentė,
VšĮ „Vaikų ugdymas“ direktorė dr. Sigita Burvytė
www.ugdykim.lt
www.ugdykimkartu.lt
© Sigita Burvytė, 2019
© VšĮ „Vaikų ugdymas“, 2019
Kūriniui taikoma CC BY 4.0 licencija, kuri leidžia neribotą kūrinio ar jo dalių panaudą su privaloma sąlyga nurodyti autorių ir pirminį šaltinį.
Siūlome alternatyvų požiūrį, kuriuo paremta mūsų Pozityvios tėvystės sprendimų teorija, t. y. mes tikime, kad žmonės gimta smalsūs ir sveiki, kad net patirdami emocinių sunkumų jie išlieka sveiki ir kad jų sunkumus galima suprasti bei išspręsti gilinantis į sąveiką su aplinkiniais ir suprantant engiančius draudimus bei atribucijas. Visi mes iš vaikystės atsinešame patirtis, kurios įsirėžė vieniems draugiškoje ir pozityvioje, o kitiems engiančių draudimų aplinkoje. Šios patirtys išlieka aktyvios ir tolesniame mūsų gyvenime (Steiner, 2019). Visi žmonės gimsta smalsūs, bet aplinkos draudimai užslopina jų smalsumą. Tad kokie turėtų būti tie draudimai, kurie ne slopintų prigimtinį žmogaus smalsumą, bet skatintų norą pažinti supantį pasaulį?
Kodėl turime sudaryti tokias vaikų ugdymosi aplinkos sąlygas, kuriose jie neįgytų vidinių barjerų, trukdančių pažinti supantį pasaulį? Tik smalsus žmogus domisi reiškiniais, kurie vyksta aplink jį, užduoda klausimų, tyrinėja, ieško atsakymų ir nori užsiimti kūryba bei tyrinėjimu, vis nori pažinti daugiau ir tai, kas nepažinta. Vertybės ir moralinės nuostatos žmogui padeda pasirinkti tinkamus pasaulio pažinimo būdus, kryptis ir kt. Bendražmogiškomis vertybėmis besivadovaujantys žmonės yra atviri pasauliui, naujoms žinioms ir potyriams. Šie žmonės aktyviai ir savarankiškai tyrinėja, eksperimentuoja, ieško naujos informacijos ir patyrimo ir geba tai padaryti nežalodami savęs ir kitų.
Laisvė vaikams pasirinkti žaidimus skatina smalsumą (Sigitos Burvytės nuotr.).
Vos gimęs kūdikis patenka į aplinką, kuri skatina smalsumą arba jį slopina. Pagrindinis veiksnys, kuris lemia vaikų smalsumą skatinančios aplinkos sukūrimą, – tėvų ar kitų ugdytojų požiūris į vaiką, jo raidą ir smalsumo skatinimą. Vieni tėvai geba atpažinti kūdikio poreikius ir padeda jam juos patenkinti, o kitiems to padaryti nepavyksta. Vieniems lengvai sekasi sukurti vaikams saugią ir visapusišką pasaulio tyrinėjimo aplinką, kurioje jie priima informaciją visais penkiais receptoriais: rega, uosle, skoniu, klausa, oda. Ir jeigu tėvai savo vaikams nuo pat kūdikystės suteikia galimybę patirti įvairių potyrių per penkis receptorius, smegenyse gali formuotis jungtys, kurios vėliau taps informacijos apdorojimo pagrindu. Jau nuo pat kūdikystės dirbantys receptoriams, t. y. kai leidžiama kūdikiui viskas, kas pasitaiko jų kelyje, liesti, ragauti, uostyti, girdėti, matyti, kas suteikia galimybę potyrių pagalba kaupti informaciją apie naujus daiktus ir žmones, yra kūdikio pasaulio pažinimo smalsumą skatinanti aplinka. Nauji objektai, patekę į kūdikio akiratį, kelia jo susidomėjimą, viskas jam yra įdomu, kol nepažinta (Alvarez, 2016). Bet kaip kurti aplinką, kurioje ir toliau vaikai norėtų tyrinėti ir pažinti, kaip skatinti jų vidinę pasaulio pažinimo motyvaciją?
Vaikų smalsumo ugdymas 2–3 gyvenimo metais
Čia iškyla sumanaus tėčio, mamos, močiutės, senelio ar kito ugdytojo edukatoriaus kompetencijų svarba, kurios padėtų sukurti aplinką, kurioje ugdosi vaikų vidinė pasaulio pažinimo motyvacija. 2–3 metų vaikai dar nepajėgia numatyti savo elgesio pasekmių, tad pirmiausia ugdytojai yra atsakingi už saugios aplinkos sukūrimą, kuri nėra perkrauta žaislų. Tėvų ir kitų ugdytojų požiūris taip pat labai svarbus, kad nebūtų slopinamas vaikų noras tyrinėti, o leistų jam ugdytis savo tempu, ne siektų padaryti vaiko „patogiu vaiku“, bet leistų jam laisvai judėti, stebėti, liesti, ragauti, girdėti įvairius garsus, uosti skirtingus kvapus.
Potyriai gamtoje ugdo vaikų smalsumą ir norą pažinti pasaulį (Sigitos Burvytės nuotr.).
Tam reikia sistemingai leisti laiką gamtoje, nes miške tų pačių garsų nebūna, kvapų įvairovė didelė, liečiamų daiktų formos įvairios. Palyginkime garsus bute: bėgantis vanduo iš čiaupo, nuleidžiamo vandens klozete čiurlenimas, veikiantis televizorius ir kt., o gamtoje – paukščių įvairovė, upelio čiurlenimas ir kiti garsai. Gamtoje net tik garsų, bet ir kvapų, vaizdų, skonių ir liečiamų objektų įvairovė – begalinė, ir tai būtina vaikų smalsumo ugdymui skatinti. Vien kambario keturių sienų nepakanka, kad ir kiek daug žaislų ten būtų (Alvarez, 2016).
Vaikų smalsumo ugdymas 4–5 gyvenimo metais
4–5 žmogaus gyvenimo metais buvimo gamtoje aktualumas išlieka, bet atsiranda tėvų pasitikėjimo savo vaikais svarba. Tėvai turi pasitikėti vaikais, kad jie priims teisingus sprendimus ir patys mokysis prisiimti atsakomybę už savo saugų pasaulio tyrinėjimą. Šito vaikai patys išmokti negali, reikalingi sumanūs tėvai ir kiti ugdytojai, kurie padeda vaikams įtvirtinti šiuos įgūdžius asmenybės struktūroje. Vaikams reikalingi tėvų pagyrimai už jų kūrybišką tyrinėjimą. Kitas svarbus momentas – natūralių pasekmių numatymas už tinkamą ir netinkamą elgesį.
Žaidžiant ugdosi vaikų noras pažinti supantį pasaulį (Sigitos Burvytės nuotr.).
Tik patyrę natūralias savo elgesio pasekmes vaikai išmoks saugiai tyrinėti supantį pasaulį. Dažnu atveju vaikai tėvams tampa sumanumo ugdytojais. Tėvams pastebėjus, kad vaikai nesidomi dalykais, kurių jie turi išmokti, pvz., susitvarkyti žaislus, pažinti raides ir kt., reikia, kad tėvai sukurtų tokią aplinką, kurioje vaikas galėtų pats pasirinkti, kaip jam elgtis, bet turi prieš tai būti numatytos natūralios pasekmės, jeigu pasielgia netinkamai ir tinkamai. Smalsūs vaikai pabandys eiti lengviausiu keliu ir neįdėdami pastangų patenkinti savo poreikius, bet šiuo amžiaus tarpsniu svarbu, kad suprastų, jog jie – savo likimo kalviai ir yra pasekmės. Ši patirtis padeda pasaulį pažinti saugiai.
Vaikų smalsumo ugdymas 6–7 gyvenimo metais
6–7 metų vaikai jau turi susiformavusius elgesio įpročius tenkinant savo smalsumą. Šiuo amžiaus tarpsniu galima stebėti sėkmingai save realizuojančius vaikus per kūrybines veiklas ir vidinių barjerų turinčių vaikų elgesį, kurie stabdo save dėl įvairių vidinių baimių: baimės suklysti, kad nepavyks, noro padaryti viską preciziškai gerai iš pirmo karto ir kt. Sėkmingai save realizuojantiems vaikams būtina ir toliau sudaryti tinkamas tam sąlygas, o vidinių barjerų turintiems vaikams reikia padėti juos įveikti ir rasti sritį, kur jie galėtų save realizuoti.
Pozityvios emocijos ugdant vaikų smalsumą yra būtinos (Sigitos Burvytės nuotr.).
Procesas turi kelti vaiko susidomėjimą (Sigitos Burvytės nuotr.).
Dažnai girdžiu tėčius ir mamas ar kitus ugdytojus sakant, kad vaikas nuobodžiauja ir dažnai nežino, kuo užsiimti. Svarbu atpažinti priežastis, kodėl dingo vaiko prigimtinis smalsumas ir kaip galima vėl jį sužadinti? Kiekvienas atvejis yra unikalus ir reikia žinoti visumą, kiekvienoje šeimoje vis kitokia situacija ir kiekvienu atveju reikia rasti individualų priėjimą. Pvz., vaikas nenori mokytis pažinti raidžių ir skaityti. Šiuo amžiaus tarpsniu svarbu sužadinti vaiko vidinį smalsumą ir vidinę motyvaciją pažinti raides ir skaitymo malonumą.
Pasidalinsiu vieno tėčio istorija, kaip sūnus, vis sakydamas „nenoriu“, privertė būti sumaniu tėčiu. Tėvas išbandė įvairius būdus: prievartą vertė mokytis, baudė, apsilankė konsultacijose ir rado tinkamą sprendimą. Kartu sus sūnumi nuėjo į knygyną, leido šiam išsirinkti įdomią knygą ir pažadėjo kiekvieną vakarą prieš miegą paskaityti jam po 5 puslapius. Kai jų gražus ritualas tęsėsi porą mėnesių ir jie įpusėjo knygą, tėvas vieną vakarą pasakė sūnui, kad skaito paskutinį kartą. Sūnus sunerimo, nes norėjau sužinoti, kaip istorija rutuliuosis toliau, bet tėvas pasakė, jog toliau sūnus skaitys pats. Sūnus buvo nepatenkintas, nes nemoka skaityti ir negali sužinoti, kaip viskas vyko toliau. Bet kas tuomet atsitiko? Sūnus ėjo pas tėtį ir klausinėjo, kokia čia raidė ir kaip jas sujungti. Yra du skirtingi dalykai – kai mums reikia, kad vaikai išmoktų skaityti ir mes juo verčiame tapdami vaikų išorine motyvacija, o ne jiems to reikia, ir visiškai kas kita, kai vaikai ateina pas mus klausti, nes jiems reikia išmokti skaityti. A. Duckworth (2017) tyrimai atskleidžia, kad atkaklumą vaikas turi ugdytis nuo ankstyvos vaikystės, t. y. kad gebėtų siekti tikslo savo valios pastangomis.
Smalsumas ugdosi analizuojant savo patyrimą (Sigitos Burvytės nuotr.).
Šios charakterio savybės siejamos su vaiko smalsumu ir gebėjimu savo smalsumą nukreipti savirealizacijos linkme. Niekada nevėlu atiduoti vaikams atsakomybę už savo mokymąsi ir sudaryti sąlygas sužadinti jų prigimtinį smalsumą. Kaip matome, vėlgi į pirmą vietą iškyla tėvų ar kitų edukatorių sumanumas ir gebėjimas pažinti vaikus bei teisinga linkme nukreipti jų saviugdą.
Kodėl vaikai praranda prigimtinį smalsumą?
Kas tokio atsitinka ar pasikeičia vaikus supančioje aplinkoje, kad jie praranda prigimtinį smalsumą? Jeigu smalsumas – prigimtinis dalykas, jis turėtų pasireikšti natūraliai vaiko raidos procese, bet pastebime, kad reikalingos tam tikros aplinkos sąlygos, jog vaikas nukreiptų savo vidinius resursus aplinkai pažinti ir smalsumui patenkinti. Smalsumas, noras tyrinėti aplinką ir pasaulį, atrasti naujus dalykus ir išbandyti skirtingas veiklas – įgimtas dalykas. Susidomėjimą vaikai gali prarasti skirtingais amžiaus tarpsniais. Tam lemiančios reikšmės turi griežti apribojimai arba nepamatuota ar nepelnyta kritika, kuri slopina vidinį vaiko norą pažinti supantį pasaulį. I. Filliozat (2019) akcentuoja, kad vaiko smalsumo saviugdai būtina sąlyga yra tėvų ir kitų ugdytojų pozityvus požiūris į vaiką ir pozityvių tarpusavio santykių palaikymas. Supranta, kad kartais tėvams norisi „patogaus vaiko“, kuris niekur nelipa, nieko neklausia, tik patogiai sėdi ir netrukdo kalbėtis su draugais ar kt. O kartais tėvai perdeda baimes, kad vaikas gali susižeisti, kai pargriūva, ir neleidžia jam bėgioti; gali sušlapti, kai įlipa į balą, ir neleidžia jam ten lipti; užlipus kur nors aukščiau, liepia nulipti, nes bijo, kad nukris; o vaikui panorėjus lankyti kovos menus, neleidžia, nes ten galima susižeisti ir yra nesaugu.
Kai vaikui 6 metai, reikia leisti jam pažinti save įvairių užklasinių veiklų metu, nes kaip kitaip vaikas pažins save ir savo vidinius resursus, jeigu to nepatirs per savo patirtį. Blogai, kai tėveliai susitapatina su vaikais ir savo neišsipildžiusias svajones bando realizuoti per vaikus, nuspręsdami, kokia neformalaus ugdymo veikla užsiims jų vaikas. Tikriausiai nereikia tikėtis, kad vaikas, sulaukęs pasipriešinimo savo norams, stačia galva puls užsiimti veikla, kuri jam nepatinka. Tai palieka tam tikrą atspalvį vaiko charakterio bruožuose: vieniems tai lemia uždarumą ir jie atsiriboja nuo kitų, o kiti savo nepasitenkinimą demonstruoja atvira agresija kitų atžvilgiu. Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl vaikai praranda susidomėjimą mokymosi procesu ir namų darbai tampa tėvų, o ne mokinių rūpesčiu. Ši tėvų ir pedagogų pozicija, kai vaiko smalsumas yra slopinamas neleidžiant jam atsakyti, kai jis to nori, vaikas gali prarasti susidomėjimą tam tikra disciplina ar tam tikrais užsiėmimais. Kai vaiko iniciatyvos slopinamos nuolat, tai tampa charakterio bruožu ir vaikas nebenori dalyvauti veiklose, įsitraukti į bendraamžių veiklą, neatsako į tėvų ir pedagogų klausimus ir pasirenka likti tiesiog pasyviu veiksmo stebėtoju.
Pasidalinsiu pavyzdžiu iš savo patirties. Viena mamytė, kurios dukrai buvo 16 metų, atėjo į konsultaciją ir paklausė patarimo, ką daryti, nes dukra niekuo nesidomi, niekuo neužsiima namuose, nepadeda jai namų ruošoje ir netgi nesugeba pasirūpinti savimi, tuo tarpu jos kaimynės bendraamžė dukra viską daro namuose, padeda mamai ir yra patenkinta gyvenimu. Kaip paaiškėjo, iki tol mama nieko neleido dukrai daryti, nes pati gali padaryti greičiau ir geriau, bet stebuklų nebūna ir burtų lazdelių neturime, kad vieną dieną žmogus imtų ir pasikeistų – pradėtų daryti viską taip gerai ir greitai, kaip mama tikisi iš dukros. Šie įpročiai formuojasi nuo ankstyvos vaikystės. Tad leiskite vaikams eksperimentuoti ir klysti nuo pat ankstyvos vaikystės, kad paskui neatsitiktų taip, jog nebežinote, ką daryti ir kaip padėti „patogiam žmogui“.
Kas ir kaip ugdo vaiko smalsumą?
Visa visuma lemia vaiko smalsumo ugdymąsi. D. Kahneman (2016) akcentuoja vaikų skirtybes ir situacijų skirtumus, kai vaikai vadovaujasi greitu mąstymu, ir tėvai turi padėti jiems išmokti informaciją analizuoti lėtai, remiantis faktais ir tyrinėjant aplinką. Tiek tėvai, tiek pedagogai, tiek kiti ugdytojai turi skatinti vaiko smalsumo poreikių patenkinimą.
Veikla turi žadinti vaikų smalsumą (Sigitos Burvytės nuotr.).
Tik pastebėję, jog vaikas nerodo susidomėjimo jokia kūrybine veikla, turime griebtis išorinės motyvacijos, kad ją sužadintume. Prieš tai pateikiau įvairių pavyzdžių, kaip galima tai padaryti. Viskas turi būti daroma geros nuotaikos, pozityviai nusiteikus per sužaidybintas situacijas ar žaidimus. Būtent įvairių žaidimų metu vystosi įgūdžiai, kurie ateityje bus labai svarbūs atliekant skirtingas užduotis tiek mokantis naujų dalykų, tiek dirbant. Ir čia vienas stipriausių ir paveikiausių instrumentų – pokalbis su vaiku. Tai turi vykti, kai santykiai yra geri, leidžiant jam užduoti klausimus, į kuriuos atsakymų galėtumėte ieškoti kartu. Taip tėvai ir kiti ugdytojai parodo, kad vaiko klausimas jiems yra svarbus. Vaikas mokosi klausti jam svarbių dalykų bei savarankiškai formuluoti pačius klausimus. Mūsų gi tikslas, kad vaikas savarankiškai rodytų smalsumą, o mes tik galime padėti jam parodydami būdus, kaip tai galima padaryti: savarankiškai ieškoti informacijos knygose ar internete, kaip kritiškai atsirinkti informaciją remiantis faktais ir pagal tuos kriterijus, kokia informacija mums reikalinga siekiant savo tikslo. Tai gera galimybė padėti vaikams išsiugdyti savarankiškus informacijos rinkimo įgūdžius. Tėvai vaikų savarankišką siekį tenkinti savo smalsumą gali paskatinti pokalbiu ir siekiamo rezultato proceso aptarimu, o pedagogai taip pat turėtų prie to prisidėti aptardami vaiko pastangas ir proceso eigą. Taip pat veiksmingas yra pasiekto rezultato pristatymas grupės draugams. Taigi būtina sudaryti sąlygas vaiko smalsumui atsiskleisti ir kartu su juo džiaugtis procesu bei pasiektais rezultatais. Tėvų ir kitų ugdytojų palaikymas ir nuolatinis domėjimasis vaiko pažinimo procesu skatina ir motyvuoja jį domėtis supančia aplinka.
Įvairiapusiškos patirtys skatina smalsumą
Kalbant apie įvairiapusišką vaiko smalsumą skatinančią aplinką, reikia, kad vaikas ugdytųsi visapusiška asmenybe: tiek fiziškai stipria, gebančia atpažinti ir valdyti savo jausmus bei emocijas, socialia ir intelektualia. Vadinasi, aplinka turi būti skatinanti vaiko smalsumą šiais keturiais aspektais. Vienas iš būdų skatinti vaiko smalsumą yra aplinkos pakeitimas, kitas – toje pačioje aplinkoje esant palaikančiam ir paramą teikiančiam ugdytojui, kai vaikui užduodami klausimai arba į vaiko klausimą atsakoma klausimu – skatina jo smalsumą vis labiau pažinti įdomią temą ar sritį. Jeigu vaikas visada būna tame pačiame kambaryje ir jis neskatinamas tenkinti savo smalsumo, nereikia tikėtis, kad ateityje bus smalsus. Suaugusiųjų pareiga – parodyti vaikui kuo įvairesnių veiklų, ir jis tikrai supras, kas jam šiuo metu įdomiausia. Kuo labiau vaikas pažins supantį pasaulį, tuo daugiau jam kils klausimų. Turime žinoti pagrindinį vaikų ugdymo būdą. Tai – suaugusiųjų pavyzdys. Vaikai kopijuoja ir imituoja suaugusiuosius. Tai galime pamatyti vaikų žaidimuose, kai pasirenka tėvų profesijas ar imituoja jų elgesį.
Smalsių tėvų – smalsūs vaikai (Sigitos Burvytės nuotr.).
Žinoma, ir polinkį viskuo domėtis vaikai perima iš tėvų. Jeigu tėvai po darbo nuolat žiūri televizorių ar kiekvieną vakarą atlieka tą pačią veiklą, vaikui formuojasi supratimas, kad normalu nuolat žiūrėti televizorių ar užsiimti ta pačia veikla ir neieškoti iššūkių. Suaugusiųjų pavyzdys ugdant vaikų smalsumą – pagrindinis veiksnys, lemiantis jų smalsumo poreikį. Tėvų ir kitų ugdytojų pareiga – parodyti vaikui kuo įvairesnius pasaulio pažinimo pasirinkimo variantus. Tėvų ir kitų suaugusiųjų veiklos atkartojimo dėka vaikas galės išsirinkti tai, kas jį labiausiai domina, ir gilintis į pasirinktą sritį.
Smalsumas ugdomas nuo gimimo
Skatinkite vaiko domėjimąsi aplinka ir neslopinkite šio prigimtinio noro. Ateityje tai bus vaiko vidinės motyvacijos variklis pažinti supantį pasaulį. Turime leisti vaikui užsiimti tuo, kas jam patinka, o kad žinotų, kas patinka, visur imkite vaikus kartu ir leiskite patirti kuo daugiau potyrių, kad remdamasi savo patirtimi galėtų pasirinkti sritį, kuri jiems įdomi. Palaikykite ir sudarykite sąlygas vaikams tyrinėti, pasirūpinkite saugia tyrinėjimų aplinka. Kviečiame prisijungti prie šeimų stovyklos ir ugdyti vaikų smalsumą tyrinėjant ir pažįstant pasaulį katu su mumis.
Kviečiame registruotis į šeimų stovyklą „Tėvai vaikams – vaikai tėvams“, kuri vyks 2019 m. liepos 22–26 d. Plungės r., Varkalių k., Tvenkinių g. 8. Registruotis el. paštu konsultacijos.tevams@gmail.com.
Šaltiniai:
1. Alvarez, C. (2016). Les lois naturelles de l’enfant. France: Les Arènes, 448.
Filliozat, I. (2019). Au coeur des émotions de l’enfant. France: Marabout.
Steiner, C. M. (2019). Scenarijai, kuriais gyvena žmonės. Transakcinė gyvenimo scenarijų analizė. Vilnius: Vaga, 465.
Duckworth, A. (2017). Atkaklumas. Aistros ir ištvermės galia. Vilnius: UAB „BALTO print“, 357.
Kahneman, D. (2016). Mąstymas, greitas ir lėtas. Vilnius: „Eugrimas“, 637.
VDU Švietimo akademijos docentė,
VšĮ „Vaikų ugdymas“ direktorė dr. Sigita Burvytė
www.ugdykim.lt
www.ugdykimkartu.lt
© Sigita Burvytė, 2019
© VšĮ „Vaikų ugdymas“, 2019
Kūriniui taikoma CC BY 4.0 licencija, kuri leidžia neribotą kūrinio ar jo dalių panaudą su privaloma sąlyga nurodyti autorių ir pirminį šaltinį.