Vaikų ugdymo probleminė situacija gali būti pakeista tik pripažinus problemą ir pažinus save
Akimirka po seminaro apie pedagoginę pagalbą šeimai Latvijos universitete (Sigitos Burvytės nuotr.).
Problemos atpažinimas ir supratimas yra pirmas žingsnis į jos sprendimą. Kol nepripažįstame sau, kad santykiai su vaiku yra prasti, tol nieko ir nekeičiame. Tokiu atveju netinkamas jūsų elgesys su vaiku ir jo su jumis tik stiprėja, vaikas pasirenka visą gyvenimą taikyti šį elgesio modelį, nes tik tai jam padeda išgyventi esamoje situacijoje, šitaip jis geba išreikšti jausmus. Kaip atsitinka, kad atsiduriame tokiame užburtame rate ir nematydami ar nerasdami išeities iš esamos situacijos nesiimame ieškoti pagalbos? Arba gal ir ieškome bei imamės veiksmų, bet jie neduoda rezultato? O kartais norime labai greito rezultato. Pvz., vaiką, kuriam 5 metai, visada gėdindavome. Štai kartą pabandėme to nedaryti ir jau tikimės, kad jis pakeis savo elgesį. Dauguma mūsų tikimės nuėję pas specialistus arba ieškodami pagalbos rasti burtų lazdelę, kuria mostelėjus problemos išsispręs, bet burtų lazdelių nėra, dažnai tai kartoju konsultuojamoms šeimoms.
Nuo vaikystės mokomės spręsti problemas per potyrius (Sigitos Burvytės nuotr.).
Tad ką turime daryti, kad galėtume padėti sau ir savo vaikams rasti probleminių situacijų sprendimus? Gal diskusija apie šias nuostatas, kuriomis rekomenduojame vadovautis kiekvienai mamai, tėčiui bei kitiems ugdytojams ir kurios sukuria pozityvios tėvystės pagrindą:
1. Pirmiausia net pačioje sudėtingiausioje vaikų ugdymo situacijoje turime vadovautis nuostata, kad vaikai yra žmonės. Tik tada galėsime nekaltindami savęs analizuoti savo veiksmus, atpažinti ir suprasti savo elgesio su vaikais priežastis. Pvz., kai mama, stebėdama sūnaus, kuriam buvo tik 1 metukai ir 8 mėnesiai, lėtą ir nevikrų lipimą laiptais, neiškentė ir jį stumtelėjo, pradėjo analizuoti, kodėl taip pasielgė, nes jautėsi kalta, pradėjo nuolaidžiauti verkiančiam sūnui bei kitais būdais išpirkinėti savo kaltę. Ji pradėjo analizuoti, kodėl ši situacija jai kelia susierzinimą, nes vaikas dar mažas ir natūralu, kad jo įgūdžiai lipti laiptais tik ugdosi. Jai pradėjo iškilti prisiminimai iš vaikystės, kaip tėtis ją stumdydavo, kai ji kažką darydavo lėtai. Tad net ir tokiose sudėtingose vaikų ugdymo situacijose tiek tėvai, tiek vaikai yra geri, netinkamas yra tik jų elgesys. Ieškoti pagalbos nėra gėdinga, tai tik parodo žmogaus sąmoningumą ir brandą. Jeigu mama ar tėtis kreipiasi pagalbos, dar nereiškia, kad jie yra blogi tėvai – tai reiškia, kad geba atpažinti ir pripažinti, jog esama situacija nėra gera, ją reikia keisti, o jeigu patys nerandate sprendimų, nebijokite ieškoti jų kreipdamiesi į specialistus.
Vaikams bendraujant tarpusavyje, ugdosi problemų sprendimo modelis (Sigitos Burvytės nuotr.).
2. Mes tikime, kad žmonės gimsta sveiki. Net patirdami emocinių sunkumų žmonės išlieka sveiki, jų sunkumus galima suprasti bei padėti jiems išspręsti gilinantis į sąveiką su aplinkiniais ir suprantant engiančius draudimus bei atribucijas, kurie jiems buvo peršami vaikystėje ir išliko aktyvūs gyvenime (Steiner, 2019). Kiekvienas iš mūsų turime analizuoti save ir suprasti, kodėl vienokiose ar kitokiose situacijose mums kyla vienokių ar kitokių jausmų, ką darome spontaniškai, kai mus apima šis jausmas. Savęs pažinimas yra pagrindas, kad galėtume padėti savo vaikams pažinti save.
Būtina siekti padėti vaikams ugdytis visapusiškai, o nekaltinti prigimties ir leisti ugdytis netinkamiems elgesio įpročiams (Sigitos Burvytės nuotr.).
3. Pagalba ateina per santykius. E. Cabiati (2019) teigia, jog pirmiausia turime investuoti į santykių užmezgimą, tik tada galime suteikti pagalbą tiek vaikui, tiek šeimai. O šiuo atveju, kai kalbame apie tėvų pagalbą vaikui, jie gali padėti vaikui tik sukūrę tokius tarpusavio santykius, kad vaikas priimtų jų teikiamą pagalbą, juos išgirstų. Tik tada jis priims sprendimą elgtis tinkamai, kai sugebėsime parodyti jam, kaip būti geram.
Bendra kūrybinė veikla padeda vaikams pažinti vieniems kitus ir mokytis padėti (Sigitos Burvytės nuotr.).
4. Kai imamės pirmųjų problemos sprendimo žingsnių, tai yra įrodymas mums patiems, kad supratome ir pripažinome, jog problema egzistuoja. Mes, suaugusieji, tam tikrus emocinius sutrikimus atsinešame iš vaikystės patirties. Būdami suaugę galime pakeisti esamą situaciją, tik tas pokytis iš mūsų pareikalaus daug daugiau pastangų nei tai būtume galėję padaryti vaikystėje, jeigu tinkama suaugusiųjų pozicija tam tikrose ugdymosi situacijose būtų nukreipusi mus į tinkamą saviugdą. Pvz., moteris, supratusi, kad dažnai muš savo vyrą dėl to, jog jis kažko jai nepadeda ar nepadaro, kreipėsi pagalbos, nes suprato, kad vyras ilgai nesitaikstys su tokiu jos elgesiu. Pasirodo, šis jos įprotis atsirado dar ankstyvoje vaikystėje, kiek ji prisimena save, nes sąmoningai eidavo pas vyresnį brolį ir ką nors jam padarydavo, kažką paimdavo ar kitaip erzindavo, kad jis pradėtų ant jos rėkti ar trinktelėtų, o tada ji pradėdavo garsiai šaukti. Atbėgdavo tėtis ir visada nubausdavo vyresnį brolį. Ši tėčio pozicija vaikų tarpusavio santykiuose leido jai pasirinkti ir toliau stiprinti tokį elgesį su broliu norint kažko gauti ar pasiekti savo.
Svarbu padėti vaikui išmokti susitvarkyti su problemine situacija (Sigitos Burvytės nuotr.).
Prieš tapdami tėvais turime susipažinti su pačiais savimi, kad suprastume savo automatinius veiksmus į vaiko vienokį ar kitokį elgesį. Kol to nesuprasime, elgsimės nesąmoningai, taip, kaip esame įpratę. Linkėdama prasmingo savęs pažinimo tęsiu savo kokybiniais ir kiekybiniais tyrimais pagristų visuomenės švietėjiškų straipsnių ciklą siekdama, kad taptume sąmojingesni tėvai ir gebėtume sukurti savo vaikams harmoningas ugdymosi sąlygas. Toks bus mano prisidėjimas prie Lietuvos visuomenės ir visų pasaulio piliečių gerovės sugyvenant vieniems su kitais, realizuojant savo vidinius resursus bei kūrybines galias, teikiant pagalbą vieni kitiems ir gebant pasidžiaugti savo pačių pasiekimais.
Šaltiniai:
Burvytė, S. (2016). Tėvų, auginančių ikimokyklinio amžiaus vaikus, pozityviosios tėvystės suvokimas. Socialinis ugdymas: mokslo darbai. Socialinė partnerystė ir inovacijos, 44(3).
Burvytė, S. (2018). Tėvai vaikams – vaikai tėvams. Atsakinga tėvystė: metodinė priemonė studentams, tėvams ir kitiems ugdytojams. Vilnius: LEU leidykla, 50.
Steiner, C. M. (2019). Scenarijai, kuriais gyvena žmonės. Transakcinė gyvenimo scenarijų analizė. Vilnius: Vaga, 465.
Cabiati, E. (12–14 February 2019). „Relational social work“ principai dirbant su šeima. Vaiko ir šeimos situacijos vertinimo kriterijai. Inovatyvūs socialinio darbo metodai ir instrumentai dibant su šeima. VU Filosofijos fakultete vykę Milano Šv. Širdies katalikiškojo universiteto lektorės seminarai socialinės pagalbos vaikui ir šeimai tema.
VDU Švietimo akademijos docentė,
VšĮ „Vaikų ugdymas“ direktorė dr. Sigita Burvytė
Daugiau informacijos rasite
www.ugdykimkartu.lt
www.ugdykim.lt
© Sigita Burvytė, 2019
© VšĮ „Vaikų ugdymas“, 2019
Kūriniui taikoma CC BY 4.0 licencija, kuri leidžia neribotą kūrinio ar jo dalių panaudą su privaloma sąlyga nurodyti autorių ir pirminį šaltinį.
Akimirka po seminaro apie pedagoginę pagalbą šeimai Latvijos universitete (Sigitos Burvytės nuotr.).
Problemos atpažinimas ir supratimas yra pirmas žingsnis į jos sprendimą. Kol nepripažįstame sau, kad santykiai su vaiku yra prasti, tol nieko ir nekeičiame. Tokiu atveju netinkamas jūsų elgesys su vaiku ir jo su jumis tik stiprėja, vaikas pasirenka visą gyvenimą taikyti šį elgesio modelį, nes tik tai jam padeda išgyventi esamoje situacijoje, šitaip jis geba išreikšti jausmus. Kaip atsitinka, kad atsiduriame tokiame užburtame rate ir nematydami ar nerasdami išeities iš esamos situacijos nesiimame ieškoti pagalbos? Arba gal ir ieškome bei imamės veiksmų, bet jie neduoda rezultato? O kartais norime labai greito rezultato. Pvz., vaiką, kuriam 5 metai, visada gėdindavome. Štai kartą pabandėme to nedaryti ir jau tikimės, kad jis pakeis savo elgesį. Dauguma mūsų tikimės nuėję pas specialistus arba ieškodami pagalbos rasti burtų lazdelę, kuria mostelėjus problemos išsispręs, bet burtų lazdelių nėra, dažnai tai kartoju konsultuojamoms šeimoms.
Nuo vaikystės mokomės spręsti problemas per potyrius (Sigitos Burvytės nuotr.).
Tad ką turime daryti, kad galėtume padėti sau ir savo vaikams rasti probleminių situacijų sprendimus? Gal diskusija apie šias nuostatas, kuriomis rekomenduojame vadovautis kiekvienai mamai, tėčiui bei kitiems ugdytojams ir kurios sukuria pozityvios tėvystės pagrindą:
1. Pirmiausia net pačioje sudėtingiausioje vaikų ugdymo situacijoje turime vadovautis nuostata, kad vaikai yra žmonės. Tik tada galėsime nekaltindami savęs analizuoti savo veiksmus, atpažinti ir suprasti savo elgesio su vaikais priežastis. Pvz., kai mama, stebėdama sūnaus, kuriam buvo tik 1 metukai ir 8 mėnesiai, lėtą ir nevikrų lipimą laiptais, neiškentė ir jį stumtelėjo, pradėjo analizuoti, kodėl taip pasielgė, nes jautėsi kalta, pradėjo nuolaidžiauti verkiančiam sūnui bei kitais būdais išpirkinėti savo kaltę. Ji pradėjo analizuoti, kodėl ši situacija jai kelia susierzinimą, nes vaikas dar mažas ir natūralu, kad jo įgūdžiai lipti laiptais tik ugdosi. Jai pradėjo iškilti prisiminimai iš vaikystės, kaip tėtis ją stumdydavo, kai ji kažką darydavo lėtai. Tad net ir tokiose sudėtingose vaikų ugdymo situacijose tiek tėvai, tiek vaikai yra geri, netinkamas yra tik jų elgesys. Ieškoti pagalbos nėra gėdinga, tai tik parodo žmogaus sąmoningumą ir brandą. Jeigu mama ar tėtis kreipiasi pagalbos, dar nereiškia, kad jie yra blogi tėvai – tai reiškia, kad geba atpažinti ir pripažinti, jog esama situacija nėra gera, ją reikia keisti, o jeigu patys nerandate sprendimų, nebijokite ieškoti jų kreipdamiesi į specialistus.
Vaikams bendraujant tarpusavyje, ugdosi problemų sprendimo modelis (Sigitos Burvytės nuotr.).
2. Mes tikime, kad žmonės gimsta sveiki. Net patirdami emocinių sunkumų žmonės išlieka sveiki, jų sunkumus galima suprasti bei padėti jiems išspręsti gilinantis į sąveiką su aplinkiniais ir suprantant engiančius draudimus bei atribucijas, kurie jiems buvo peršami vaikystėje ir išliko aktyvūs gyvenime (Steiner, 2019). Kiekvienas iš mūsų turime analizuoti save ir suprasti, kodėl vienokiose ar kitokiose situacijose mums kyla vienokių ar kitokių jausmų, ką darome spontaniškai, kai mus apima šis jausmas. Savęs pažinimas yra pagrindas, kad galėtume padėti savo vaikams pažinti save.
Būtina siekti padėti vaikams ugdytis visapusiškai, o nekaltinti prigimties ir leisti ugdytis netinkamiems elgesio įpročiams (Sigitos Burvytės nuotr.).
3. Pagalba ateina per santykius. E. Cabiati (2019) teigia, jog pirmiausia turime investuoti į santykių užmezgimą, tik tada galime suteikti pagalbą tiek vaikui, tiek šeimai. O šiuo atveju, kai kalbame apie tėvų pagalbą vaikui, jie gali padėti vaikui tik sukūrę tokius tarpusavio santykius, kad vaikas priimtų jų teikiamą pagalbą, juos išgirstų. Tik tada jis priims sprendimą elgtis tinkamai, kai sugebėsime parodyti jam, kaip būti geram.
Bendra kūrybinė veikla padeda vaikams pažinti vieniems kitus ir mokytis padėti (Sigitos Burvytės nuotr.).
4. Kai imamės pirmųjų problemos sprendimo žingsnių, tai yra įrodymas mums patiems, kad supratome ir pripažinome, jog problema egzistuoja. Mes, suaugusieji, tam tikrus emocinius sutrikimus atsinešame iš vaikystės patirties. Būdami suaugę galime pakeisti esamą situaciją, tik tas pokytis iš mūsų pareikalaus daug daugiau pastangų nei tai būtume galėję padaryti vaikystėje, jeigu tinkama suaugusiųjų pozicija tam tikrose ugdymosi situacijose būtų nukreipusi mus į tinkamą saviugdą. Pvz., moteris, supratusi, kad dažnai muš savo vyrą dėl to, jog jis kažko jai nepadeda ar nepadaro, kreipėsi pagalbos, nes suprato, kad vyras ilgai nesitaikstys su tokiu jos elgesiu. Pasirodo, šis jos įprotis atsirado dar ankstyvoje vaikystėje, kiek ji prisimena save, nes sąmoningai eidavo pas vyresnį brolį ir ką nors jam padarydavo, kažką paimdavo ar kitaip erzindavo, kad jis pradėtų ant jos rėkti ar trinktelėtų, o tada ji pradėdavo garsiai šaukti. Atbėgdavo tėtis ir visada nubausdavo vyresnį brolį. Ši tėčio pozicija vaikų tarpusavio santykiuose leido jai pasirinkti ir toliau stiprinti tokį elgesį su broliu norint kažko gauti ar pasiekti savo.
Svarbu padėti vaikui išmokti susitvarkyti su problemine situacija (Sigitos Burvytės nuotr.).
Prieš tapdami tėvais turime susipažinti su pačiais savimi, kad suprastume savo automatinius veiksmus į vaiko vienokį ar kitokį elgesį. Kol to nesuprasime, elgsimės nesąmoningai, taip, kaip esame įpratę. Linkėdama prasmingo savęs pažinimo tęsiu savo kokybiniais ir kiekybiniais tyrimais pagristų visuomenės švietėjiškų straipsnių ciklą siekdama, kad taptume sąmojingesni tėvai ir gebėtume sukurti savo vaikams harmoningas ugdymosi sąlygas. Toks bus mano prisidėjimas prie Lietuvos visuomenės ir visų pasaulio piliečių gerovės sugyvenant vieniems su kitais, realizuojant savo vidinius resursus bei kūrybines galias, teikiant pagalbą vieni kitiems ir gebant pasidžiaugti savo pačių pasiekimais.
Šaltiniai:
Burvytė, S. (2016). Tėvų, auginančių ikimokyklinio amžiaus vaikus, pozityviosios tėvystės suvokimas. Socialinis ugdymas: mokslo darbai. Socialinė partnerystė ir inovacijos, 44(3).
Burvytė, S. (2018). Tėvai vaikams – vaikai tėvams. Atsakinga tėvystė: metodinė priemonė studentams, tėvams ir kitiems ugdytojams. Vilnius: LEU leidykla, 50.
Steiner, C. M. (2019). Scenarijai, kuriais gyvena žmonės. Transakcinė gyvenimo scenarijų analizė. Vilnius: Vaga, 465.
Cabiati, E. (12–14 February 2019). „Relational social work“ principai dirbant su šeima. Vaiko ir šeimos situacijos vertinimo kriterijai. Inovatyvūs socialinio darbo metodai ir instrumentai dibant su šeima. VU Filosofijos fakultete vykę Milano Šv. Širdies katalikiškojo universiteto lektorės seminarai socialinės pagalbos vaikui ir šeimai tema.
VDU Švietimo akademijos docentė,
VšĮ „Vaikų ugdymas“ direktorė dr. Sigita Burvytė
Daugiau informacijos rasite
www.ugdykimkartu.lt
www.ugdykim.lt
© Sigita Burvytė, 2019
© VšĮ „Vaikų ugdymas“, 2019
Kūriniui taikoma CC BY 4.0 licencija, kuri leidžia neribotą kūrinio ar jo dalių panaudą su privaloma sąlyga nurodyti autorių ir pirminį šaltinį.