Vaiko gimimas suvienija tėvus ar išskiria?
Vaiko gimimas suvienija tėvus ar išskiria?
Doc. dr. Sigita Burvytė
2024 m. balandžio 16 d.3
Vaiko gimimas suvienija tėvus ar išskiria? Kodėl taip nutinka, kad du vienas kitą mylintys žmonės, susilaukus vaiko, pradeda stipriai pyktis arba dar geriau sutarti? Juk vaikas rūpi abiem tėvams: tiek tėčiui, tiek mamai. Natūralu būtų tikėtis, kad vaiko gimimas dar labiau suartins du vienas kitą mylinčius žmones, nes iš dviejų žmonių meilės vienas kitam gimė naujas žmogus, tai tarsi stebuklas – nauja gyvybė. Gimus vaikui, abu tėvai yra atsakingi už rūpinimąsi juo, nes be suaugusiųjų rūpesčio jis neišgyvens. Tad kas nutinka, kad tėtis ir mama nesutaria/sutaria dėl vaiko rūpinimosi, auginimo ir priežiūros. Paanalizuokime tėvų tarpusavio santykius, gimus vaikui.
Didžiausi sunkumai, kuriuos stebiu individualių konsultacijų metu, vienus išskiria, o kitus dar labiau suvienija. Pvz., vienas poras sunkumai, vieno iš partnerių ligos, vaiko gimimas ir kt. sutelkia sunkumų įveikai, o kitiems ir mažos smulkmenos tampa tragedija. Vaiko gimimas yra džiugus įvykis, bet kartu ir didelis iššūkis, nes pakeičia daugelį dalykų šeimos gyvenime. Pats vaiko gimimas kaip nuostabus įvykis (daugeliu atvejų) nei suvienija, nei išskiria šeimas, nes šeimos santykiai priklauso nuo to, kokie jie buvo iki vaikui gimstant. Iš dviejų šeimos narių atsiranda trijų narių šeima ir prie to reikia prisitaikyti. Pasikeičia tiek fizinė, tiek emocinė šeimos aplinka, atsiranda nuovargis, miego trūkumas, nuotaikų kaita, sveikatos problemų, intymumo trūkumas.
Nenuostabu, kad 67 proc. tėvų, gimus vaikui, patiria tarpusavio santykių pablogėjimą, kaip buvo nustatyta amerikiečių psichologo 2019 m. Jono Gottmano tyrime. Vaiko gimimas, bet kokiu atveju, yra stresas. Pats vaiko gimimas, savaime, nei pablogina, nei pagerina tėvų tarpusavio santykius. Tai yra iššūkis, kurį tėtis ir mama mokosi/nesimoko įveikti, o pats vaiko gimimas nei suvienija, nei išskiria tėvus. Tai nereiškia, kad iš pablogėjusių tarpusavio santykių nėra išeičių ir kad taip bus visada. Pagrindinis klausimas – kokie tėvų tarpusavio santykiai buvo iki vaiko gimimo. Tai klausimas, kaip mes jaučiamės ir, kokia mūsų vidinė pozicija bei nusiteikimas, kaip reaguojame į vaiką ir jo atsiradimą. Tai papildomas stresas, bet kaip šeima su tuo susitvarkys, priklausys nuo santykių brandumo. Jeigu jums nepavyksta greitai išeiti iš konfliktinių situacijų, tai nereiškia, kad ir ateityje negali pavykti. Tų iššūkių šeimoje yra labai daug ir juos galima išmokti įveikti.
Kas gi pasikeičia šeimoje, gimus vaikui?
Ogi daug kas, todėl šeimos santykiai patiria sukrėtimą. Tai svarbus gyvenimo momentas abiem tėvams:
Atsiranda naujas šeimos narys, kurį reikia pažinti.
Keičiasi šeimos narių socialiniai santykiai. Mažiau laiko lieka pabendrauti su draugais, kitais šeimos nariais, šeimos narių tėvais. Pasikeičia šeimos narių tarpusavio bendravimas.
Gyvenimo ritmo pokyčiai. Vaiko atėjimas pakeičia dienos ritmą ir laiko dinamiką, tėčio ir mamos laisvalaikį, susitikimų laiką su bičiuliais, net bazinių poreikių patenkinimo galimybes (WC, dušas, mityba, poilsis). Tėvams lieka mažiau laiko rūpintis savimi. Jų tarpusavio santykiai nuo rūpinimosi savimi bei partneriu pereina prie rūpinimosi vaiku.
Keičiasi šeimos finansinė padėtis, nes vienas iš tėvų turi nustoti dirbti bent kurį laiką. Dažniausiai tai būna mama, o šeimos išlaidos didėja atsiradus vaikui ir jam augant. Anglijoje buvo atliktas bendras užimtumo ir darbo valandų laiko tyrimas, kuris parodė, jog, gimus vaikui, ypač pasikeičia moterų. Iki vaiko gimimo 90 proc. moterų dirbo, o, vaikui gimus, tas skaičius krinta iki 70 proc. Tų, kurios lieka darbe, sumažėja darbo valandos. Jos pradeda dirbti ne visą darbo dieną, vietoj 40 val. mažiau nei 30 val. per savaitę. Jos ilgą laiką dirba ne visą dieną. Vadinasi, pasikeičia mamų finansinė padėtis. Sumažėję finansai taip pat kelia stresą. Lietuvoje moterys turi galimybę ilgiau auginti vaikus. Kiekvienoje šalyje yra skirtingos situacijos. Vadinasi, bendra finansinė šeimos padėtis pasikeičia. Lietuvoje yra geros socialinės garantijos, lyginant su kitomis Europos šalimis.
Vaikui reikia daug priežiūros pirmaisiais gyvenimo metais, todėl vienas iš tėvų ilgai negrįžta į darbo rinką, nes prižiūri vaiką.
Lieka mažiau laiko tėvams pasirūpinti savo sveikata ir emocine gerove, nes vaikui reikia papildomos priežiūros. Būna pogimdyvinė depresija, sveikatos pablogėjimo.
Kilę iššūkiai paveikia tėvų tarpusavio santykius, nes reikia susitarti dėl vaiko rūpinimosi.
Jeigu ir keičiasi tėčio ir mamos santykiai, vaiko gimimas jų nei pablogina, nei pagerina, nes jų gebėjimas įveikti sunkumus, gimus vaikui, priklauso nuo to, kokie jų tarpusavio santykiai buvo iki jo gimimo.
Kas lemia santykių pagerėjimą ar pablogėjimą gimus vaikui?Vaiko gimimas suvienija tėvus ar išskiria? Vaiko gimimas suvienija tėvus ar išskiria?
Jeigu pagalvotume ir įsivertintume, kokio brandumo buvo mūsų tarpusavio santykiai iki vaiko gimimo, tikriausiai rastume paralelių, kad ir anksčiau kilusius sunkumus spręsdavome nebrandžiai, stokodami empatijos ir pagarbos vienas kitam. Jeigu jau kalbame apie vaiko gimimą, į tuos pačius dalykus žmonės reaguoja labai skirtingai. Pvz., mamai atrodo, kad kūdikiui šalta, nes jai visada šalta ir ji stengsis aprengti vaiką šiltai, o tėtis galvoja, kad vaiką reikia grūdinti ir jis jį rengs ploniau. Vienoje šeimoje tai išaugs į konfliktą, o kitoje bus ramiai susitarta. Esmė yra ne pats įvykis, bet šeimos santykių brandumas. Vidinė taika, kuri priklauso nuo to, kaip tie žmonės buvo auklėjami ir, kaip per gyvenimą išmoko reikšti emocijas bei jausmus, ar geba susikurti brandų vidinį nusistatymą nekeldami didesnio konflikto.
Kokie požymiai rodo, kad tėvų santykių pamatai nėra brandūs ir stiprūs, net ir gimus vaikui – jie kaltina, barasi, reiškia pretenzijas, numeta kitam atsakomybę. Elgesys paremtas pretenzijomis vienas kitam. Tai neatsirado vaikui gimus, tai jau buvo prieš tai. Vaikui gimus, tai tik paaštrėjo, nes atsirado naujų iššūkių, kas sukelia partneriui dar didesnį apmaudą, įtampą, nepasitenkinimą, nusivylimą ir t. t. Lemiamas veiksnys – tėvų tarpusavio santykių branda iki vaiko gimimo.
Normalu, kad tėvų požiūriai į vaiko auginimą ir jo priežiūrą skiriasi. O vaikas rūpi abiem tėvams. Spęsti galima per konfliktą arba susitarimą, ir tai priklauso nuo tėvų tarpusavio santykių. Jeigu jie brandūs ir sąmoningi, sprendžiama susitariant, o jeigu infantilūs, sprendžiama konfliktuojant. Vaikas yra bendras, o jų požiūriai skiriasi. Gaili vaiko ir gina jį nuo tėčio arba atvirkščiai – nuo mamos. Kai santykis konfliktiškas, bet kokį iššūkį bus labai sudėtinga įveikti.
Brandūs santykiai grįsti abipuse pagarba, jie vienas kitą priima su empatija, todėl stengsis padėti vienas kitam, nekaltinti, nepriekaištauti, neatsiriboti. Tokiose šeimose, kuriose yra du brandūs žmonės, kurie stengsis pasidalinti atsakomybe, šeima investuota į tarpusavio santykius, situacija bus kitokia.
Gali būti taip, kad partnerių būsenos keičiasi. Vienas būna labiau emociškai raštingas ir brandus, o kitas mažiau brandus ar labiau pavargęs, išsekęs. Kiekvienas šeimos narys gali būti skirtingos emocinės būsenos. Visko būna gyvenime. Tas, kuris turi daugiau vidinių resursų, rodo pagarbą ir tiesia pagalbos ranką partneriui, kuriam tuo metu to reikia. Tada kitas imasi atsakomybės padėti prastesnės emocinės būsenos partneriui. Žmogus jausis saugus šalia partnerio, kuris jam padeda sustiprinti vidinius resursus. Mamos turi siekti jokiu būdu neatriboti tėčio nuo vaiko auginimo. Dažniausiai mamos anksčiau pradeda megzti ryšį su kūdikiu, nes nešioja jį savyje, pradeda anksčiau už tėčius į jį investuoti. Tad dažniausiai mamų ryšys vaiku užsimezga anksčiau nei tėčių. Norint užmegzti tarpusavio ryšį su vaiku, tiek tėčiai, tiek mamos turi investuoti, t. y. aukoti savo laiką, resursus, laisvalaikį, sveikatą. Tad labai svarbu įtraukti tėčius ir neatriboti jų nuo vaiko auklėjimo bei kasdieninių rūpesčių. Tai padeda jiems užmegzti ryšį su vaiku ir pamilti jį dar stipriau, lygiaverčiai su mama dalyvauti vaiko gyvenime. Tai sustiprina ir šeimos santykius. Tėčių ir vaikų tarpusavio santykis gali stiprėti kasdien – leisti jam atsikelti naktį, maudyti, pamaitinti, nes jis liks tėčiu visą gyvenimą. Jis ne mažiau svarbus nei mama.
Tad turime suprasti, kad kiekvienos šeimos situacija kitokia, vienose praktikuojami nuolat besikartojantys susitarimai, o kitose yra įsisenėję konfliktai, kurie greitai nesisprendžia. Tai lemia skirtingas šeimines situacijas ir jų probleminių situacijų sprendimo brandumą.
Dažniausiai kūdikiais rūpinasi mamos, bet labai įdomu sužinoti, koks gi tėčio vaidmuo kuriant ryšį su kūdikiu? Ar reikėtų įtraukti tėtį nuo pirmųjų kūdikio gimimo dienų?
Mamos ryšys su kūdikiu prasideda žymiai anksčiau nei tėčių, nes mamos į jį investuoja visą nėštumo laikotarpį, o tėčiams ši galimybė atsiranda tik kūdikiui gimus. Bet yra tėčių, kurie kuria ryšį ir bendrauja su savo atžala ir mamos nėštumo metu.
Pvz., jis ir suaugęs turės daugiau resursų. Kalbant apie vyrus ir moteris, gamta taip sukūrė, kad moterys turi daugiau vidinių resursų. Jos dažniau ateina į konsultacijas, lankosi muziejuose ir pan., rūpinasi naujagimiu pirmosiomis jo gyvenimo dienomis.
Visose kultūrose gimusiu kūdikiu pirmaisiais jo gyvenimo mėnesiais dažniausiai rūpinasi mamos. Tas rūpestis gali būti toks stiprus, kad dažnu atveju net nepastebima, kaip visas dėmesys būna sutelktas į kūdikį ir rūpinimąsi juo, tad tėvas nesąmoningai ar sąmoningai gali būti atribotas nuo vaiko priežiūros. Jeigu jam nepatikima panešioti kūdikio, pervystyti, prisidėti ir padėti maudyti, neleidžiama pažaisti su juo, jo ryšys su vaiku vystosi žymiai lėčiau.
Skirdama daug dėmesio kūdikiui, mama netenka daug jėgų, tad atsiranda nuovargis, miego trūkumas, sveikatos problemos, nuotaikų kaita, susierzinimas. O tėčiai, jeigu nedalyvauja kūdikių priežiūroje, jaučiasi nereikalingi, ryšys su kūdikiu vystosi lėtai arba visai nesivysto. Turėtume užduoti sau klausimus: kaip aš jaučiuosi? Jeigu jaučiu nuovargį, kokiais šeimos resursais galiu pasinaudoti, kad atstatyčiau savo vidinius resursus. Kaip galėčiau įtraukti vyrą į vaiko priežiūrą? Kokiomis situacijomis galėčiau pasinaudoti, kad vyras pasijustų reikalingas ir turėtų galimybę kurti ryšį su vaiku, priimti sprendimus dėl vaiko priežiūros. Jeigu negaliu patikėti kūdikio vyrui, turiu paklausti savęs, iš kur šitas nepasitikėjimas ir kaip tai reikėtų spręsti?
Mano atliktas kokybinis tyrimas su tėčiais štai ką atskleidė. Tėčiams buvo užduotas klausimas – kada jie pirmą kartą pajuto, kad yra tėčiai? Iš 12 tėčių, lankiusių pozityvios tėvystės grupę, anksčiausiai patyręs tėvystės pojūtį buvo tėtis, kai vaikui buvo 3 metukai. Ir tai nutiko žmonai išvykus 4 dienoms į komandiruotę. Tėtis turėjo savarankiškai priimti sprendimus, kaip vaiką aprengti, maitinti, migdyti, kuo su juo užsiimti. Tai buvo pirmas kartas, kai žmona nepaliko instrukcijų, tad tėtis pats turėjo priimti reikiamus sprendimus. Tik tada jis turėjo galimybę būti atsakingas už vaiko laisvalaikį, miegą, maistą, nuspręsti, kokiais rūbais vaiką aprengti. Iki tol rūbai buvo padėti, maistas paruoštas, jis turėdavo tik vykdyti žmonos nurodymus, bet neturėjo galimybės priimti sprendimų. Kiti tėčiai tėvystę pajuto dar vėliau, kai vaikas buvo 6 metų ar vyresnis. Tėčiai yra ne mažiau svarbūs negu mamos vaiko gyvenime. Tik investuojant į vaiką, dalyvaujant jo priežiūroje vystosi jų ryšys.
Tad palinkėjimas mamoms – neatstumkite tėčių į šalį, suteikite jiems galimybę priimti sprendimus, susijusius su vaikų rūpyba.
Kas lemia tėvų asmenybės brandumą ir nebrandumą?
Tėvų santykiai su jų pačių tėvais. Jeigu buvo baudžiami, žeminami, kritikuojami, jų smegenyse atsiranda didžiulė baimė užaugti ir prisiimti asmeninę atsakomybę
Jų tėvų taikyti auklėjimo modeliai. Jei buvo griežtai auklėjama ar nebuvo kreipiama dėmesio, neleidžiama jausti, buvo baudžiama fiziškai ar psichologiškai, tai palieka didelius randus.
Savęs priėmimą / nepriėmimą lemia tai, kaip jis buvo auklėjamas savo tėvų. Jūs nepasirenkate toks būti ir nesate kaltas, bet galite išmokti gyventi kitaip, priimti save ir tapti brandžia asmenybe. Jeigu žmogus užaugo harmoningoje, darnioje šeimoje, kur buvo sukurta saugi aplinka, šio žmogaus santykiai jam suaugus nebus paremti kaltinimais ir pretenzijomis kitiems žmonės, kartais netgi visam pasauliui. Jis supras, kad pats yra savo laimės kalvis ir turės daugiau vidinių resursų susikurti tvirtesnius santykius su savo gyvenimo partneriu ar šeimos nariais.
KAIP SPRĘSTI IŠKILUSIUS SUNKUMUS?
Vieno recepto nėra, konkrečių situacijų sprendimai skirtingi. Kiekviena šeima randa savo sprendimus, kad kiekvienam šeimos nariui būtų gerai.
Kaip atsikratyti pablogėjusių tarpusavio santykių arba kaip juos pagerinti ir įveikti iškilusius iššūkius?
Jeigu iki vaiko gimimo tėvai kalbėdavosi apie savo jausmus ir vidines įtampas, kurių kildavo skirtingose situacijose, gimus vaikui, jie greičiau ras iškylančių sunkumų sprendimus. Tikimybė, kad šioms poroms sunkumus pavyks įveikti greičiau, o kitoms jie gali peraugti į ilgalaikį konfliktą. Vienos poros iki vaiko gimimo turi įsisenėjusių tarpusavio santykių konfliktų, kuriems spręsti reikia daugiau laiko ir abiejų pastangų, o kitos poros jau yra išmokusios įveikti kasdienius buitinius sunkumus. Konfliktų priežastys gali būti pačios įvairiausios. Pateiksiu vieną iš pavyzdžių, kuris iliustruoja skirtingas šeimų ginčų priežastis. Pvz., kai žmona gamina, mėgsta atidaryti virtuvės spintelės stalčius – taip jai patogiau. Vyras mėgsta pasiimti daiktus, kurių reikia, ir uždaryti stalčius. Tad jeigu jie gamina kartu, kas kartą kyla atviras arba vidinis konfliktas, nes neišsako, kaip jaučiasi, nes vienas atidaro, o kitas uždaro. Ši situacija gali peraugti į ilgalaikį konfliktą arba tapti poros santykių stiprinimo pamoka.
Vienos poros apie tai kalbėsis ir stengsis vienas kitą priimti su empatija, o kitos poros kilusį konfliktą dar labiau eskaluoja, gilinasi, tęsia, kitoms pavyksta pasinaudoti tomis situacijomis ir jas paversti naujų įgūdžių mokymosi galimybėmis. Minėta pora rado sėkmingą šios problemos sprendimą – įdėjo mechanizmus, kurie pritraukia stalčius. Kai poros ieško sprendimų ir tariasi, kaip padaryti, kad abiem būtų gerai, tuos sprendimus tikrai randa. Šioje situacijoje, kai vyras su žmona pasikalbėjo apie tai, kaip jie jaučiasi ir ką galėtų padaryti, kad abiem būtų gerai, jie rado išeitį. Kai poros kalbasi tarpusavyje, žino vienas apie kitą ir stengiasi viską spręsti: vienas uždaro, o kitas atlaidžiau žiūri į neuždarytus stalčius. Jie priima vienas kito silpnybes ir nekelia konflikto. O tam reikia kalbėtis ir daug žinoti vienam apie kitą, ne išsikalbėti, o kalbėtis.
Tad konfliktai yra natūralus dalykas, svarbu susitarti, kaip juos spręsti ir kaip tartis tarpusavyje. Norint susitarti, reikia žinoti, kaip kitas jaučiasi, gal yra pavargęs, alkanas ar kt. Pvz., jeigu tėčio ir mamos tarpusavio santykiai yra atviri ir nuoširdūs, jie skiria laiko pokalbiams apie tai, turi galimybę vienas kitą pažinti. Jeigu vienam sunku žengti pirmą žingsnį link susitaikymo, o kitas pavargo visada rodyti iniciatyvą pirmas taikytis, tai reiškia nuolatinį konfliktą, skyrybas arba pradžią ieškoti sutarimo. Jeigu tas, kuris pirmas bando taikytis, nustoja tai daryti, o kitas nesistengia spręsti situacijos, tik trepsi kojomis iki paraudonavimo, pora labai ilgai gali likti bloguose, įtemptuose, konfliktiškuose santykiuose. Bet jeigu jie sau pripažįsta ir atvirai susitaria, kaip kitą kartą elgsis (kad vieną kartą vienas rodys iniciatyvą užbaigiant konfliktines situacijas ir ties ranką susitaikyti, o kitą kartą kitas tai darys pirmas), mokysis greitai išeiti iš konfliktinių situacijų, o tai padės stiprinti santykius. Individualių konsultacijų metu pora rado sprendimą, kuris gali tikti ir jums – vieną kartą vienas taikosi, kitas atsako tuo pačiu, o kitą kartą – kitas tai daro. Tas partneris, kuris turėjo daugiau energijos, ją prarado ir teko kalbėtis apie tai bei spręsti. Yra įvairių sprendimų. Santykiai yra brangus dalykas ir neverta jų prarasti dėl konfliktų.
Gimus vaikui, jeigu poros jau bus susitarusios ir išlavinusios įgūdžius, kaip greitai išeiti iš konfliktinių situacijų ir susitarti, kaip ir kada apie tai kalbėtis, tai naujus iššūkius, susijusius su vaiko gimimu, jiems bus daug lengviau įveikti.
Maria Montessori, sukūrusi pedagoginę sistemą, kur visas dėmesys sutelktas į mokymąsi ir besimokantįjį, teigė, kad vaiko gimimo istoriją galima pamatyti jo akyse. Jeigu iki vaiko gimimo poros sukūrė empatija, parama ir pagalba grįstus tarpusavio santykius, o vaiko gimimas buvo abiejų laukiamas, jie ir gimus vaikui rodys vienas kitam empatiją. Jeigu vaikas nebuvo laukiamas, jo gimimas abiem ar vienam iš tėvų bus našta. Internete pilna žinučių, kad iki nėštumo tarpusavio santykiai buvo geri, kai laukiausi santykiai pablogėjo, o kai vaikas gimė likau viena su vaiku, buitiniais rūpesčiais, namų ruoša, maisto gaminimu ir mintijimų, iš kur gauti pinigų vaiko sauskelnėms; vyras grįžta iš darbo, krinta ant sofos ir man nepadeda. Kodėl taip nutinka? Ar tikrai vaiko gimimas yra šių santykių priežastis? Vaiko gimimas suvienija tėvus ar išskiria?
Yra pamatiniai dalykai, kuriuos išskiriame norėdami atsikratyti panašių situacijų:
1. ATSISAKYTI PRETENZIJŲ. Bet kokiu atveju atsisakyti kaltinimų, moralizavimų, priekaištų, pretenzijų vienas kitam, kaip tai bebūtų sunku ar atrodytų teisinga.
2. ŽIŪRĖTI Į SAVO GYVENIMO PARTNERĮ SU EMPATIJA. Jeigu žmogus kaltina ir yra agresyvus, jam pačiam blogai, bet ne todėl, kad jis yra blogas. Reikia suvokti, kad žmogaus požiūrį į kitus lemia jo požiūris į save. Agresija – tai pagalbos šauksmas. Atsiminkite, agresijos priešingybė – empatija., kai tėtis stengiasi rodyti pagalbą pavargusiai nuo bemiegių naktų su vaiku ir dėl to blogai besijaučiančiai žmonai, tai yra empatijos rodymas. Būtina rodyti pagarbą kito jausmams.
3. RŪPINTIS SAVO EMOCINE BŪSENA. Pažinti ir reikšti emocijas, neslėpti ir nemeluoti apie savo emocinę būseną. Tik nepamiršti, kaip tai galima padaryti. Reikšti emocijas rodant didžiausią pagarbą kitam žmogui.
4. NEPERMESTI ATSAKOMYBĖS UŽ SAVO VEIKSMUS KITAM. Nebijoti atsiprašyti už savo veiksmus ir nesistengti kitą perauklėti, nes ši misija neįmanoma. Kai norisi kitą paauklėti, atsiprašyti už savo veiksmus, kurie privertė taip jaustis ir elgtis.
5. PASIRŪPINTI SAVIMI IR SAVO FIZINE BEI EMOCINE GEROVE. Nepamiršti pasirūpinti savimi, tai padės nurimti. Nepamiršti fizinių pratimų, nes jie padės pašalinti susikaupusį stresą. Nepamiršti intymumo, nenutraukti socialinių ryšių, pasirūpinti savo sveikata, daryti fizinius pratimus. Paprašyti pagalbos ir sukurti paramos grupę iš kitų šeimos narių, specialistų, draugų.
6. NESUTARIMŲ SPRENDIMŲ EIGOS ABC:
7. NURIMTI.
8. SUSITARTI. TARPUSAVIO BENDRAVIMAS paremtas susitarimais. Susitarti, kaip spręsti. Nuolat pagarbiai bendrauti.
9. APSIKABINTI. GREITAI IŠEITI IŠ KONFLIKTINIŲ SITUACIJŲ. Greitai išeiti iš sunkių situacijų ir toliau džiugiai gyventi. Dažniau šypsotis, nežiūrėti į smulkmenas kaip į tragediją. Džiaugtis gyvenimu, nes vaikas labai greitai užaugs. Jis kiekvieną dieną keičiasi ir auga, todėl jį reikia stebėti ir džiaugtis, nes po metų jis jau bus kitoks ir niekada nebus toks pat.
Tad vaiko gimimas suvienija tėvus ar išskiria? Tėvų santykių kokybė priklauso nuo to, kokiu požiūriu jie vadovaujasi šeimoje: infantiliu, pagrįstu pretenzijomis arba meile, pagarba sau ir kitiems, rūpinimusi savimi ir kitais, susitarimais ir kt. Gimus vaikui, keičiasi tėčio ir mamos santykiai, bet pats vaiko gimimas jų nei pablogina, nei pagerina, nes gebėjimas įveikti sunkumus gimus vaikui priklauso nuo to, kokie tėvų tarpusavio santykiai buvo iki jo gimimo.
Pabaigoje – Haimo Ginotto citata pamąstymui: „Vaikas yra šiandienos mokytojas, o mums niekada nebus geresnės galimybės išmokti nei šiandien.“
Kviečiame registruotis į pozityvios tėvystės mokymų platformą: „Kaip užauginti laimingą žmogų” www.ugdykimkartu.lt
Vaiko gimimas suvienija tėvus ar išskiria?
Doc. dr. Sigita Burvytė
2024 m. balandžio 16 d.3
Vaiko gimimas suvienija tėvus ar išskiria? Kodėl taip nutinka, kad du vienas kitą mylintys žmonės, susilaukus vaiko, pradeda stipriai pyktis arba dar geriau sutarti? Juk vaikas rūpi abiem tėvams: tiek tėčiui, tiek mamai. Natūralu būtų tikėtis, kad vaiko gimimas dar labiau suartins du vienas kitą mylinčius žmones, nes iš dviejų žmonių meilės vienas kitam gimė naujas žmogus, tai tarsi stebuklas – nauja gyvybė. Gimus vaikui, abu tėvai yra atsakingi už rūpinimąsi juo, nes be suaugusiųjų rūpesčio jis neišgyvens. Tad kas nutinka, kad tėtis ir mama nesutaria/sutaria dėl vaiko rūpinimosi, auginimo ir priežiūros. Paanalizuokime tėvų tarpusavio santykius, gimus vaikui.
Didžiausi sunkumai, kuriuos stebiu individualių konsultacijų metu, vienus išskiria, o kitus dar labiau suvienija. Pvz., vienas poras sunkumai, vieno iš partnerių ligos, vaiko gimimas ir kt. sutelkia sunkumų įveikai, o kitiems ir mažos smulkmenos tampa tragedija. Vaiko gimimas yra džiugus įvykis, bet kartu ir didelis iššūkis, nes pakeičia daugelį dalykų šeimos gyvenime. Pats vaiko gimimas kaip nuostabus įvykis (daugeliu atvejų) nei suvienija, nei išskiria šeimas, nes šeimos santykiai priklauso nuo to, kokie jie buvo iki vaikui gimstant. Iš dviejų šeimos narių atsiranda trijų narių šeima ir prie to reikia prisitaikyti. Pasikeičia tiek fizinė, tiek emocinė šeimos aplinka, atsiranda nuovargis, miego trūkumas, nuotaikų kaita, sveikatos problemų, intymumo trūkumas.
Nenuostabu, kad 67 proc. tėvų, gimus vaikui, patiria tarpusavio santykių pablogėjimą, kaip buvo nustatyta amerikiečių psichologo 2019 m. Jono Gottmano tyrime. Vaiko gimimas, bet kokiu atveju, yra stresas. Pats vaiko gimimas, savaime, nei pablogina, nei pagerina tėvų tarpusavio santykius. Tai yra iššūkis, kurį tėtis ir mama mokosi/nesimoko įveikti, o pats vaiko gimimas nei suvienija, nei išskiria tėvus. Tai nereiškia, kad iš pablogėjusių tarpusavio santykių nėra išeičių ir kad taip bus visada. Pagrindinis klausimas – kokie tėvų tarpusavio santykiai buvo iki vaiko gimimo. Tai klausimas, kaip mes jaučiamės ir, kokia mūsų vidinė pozicija bei nusiteikimas, kaip reaguojame į vaiką ir jo atsiradimą. Tai papildomas stresas, bet kaip šeima su tuo susitvarkys, priklausys nuo santykių brandumo. Jeigu jums nepavyksta greitai išeiti iš konfliktinių situacijų, tai nereiškia, kad ir ateityje negali pavykti. Tų iššūkių šeimoje yra labai daug ir juos galima išmokti įveikti.
Kas gi pasikeičia šeimoje, gimus vaikui?
Ogi daug kas, todėl šeimos santykiai patiria sukrėtimą. Tai svarbus gyvenimo momentas abiem tėvams:
Atsiranda naujas šeimos narys, kurį reikia pažinti.
Keičiasi šeimos narių socialiniai santykiai. Mažiau laiko lieka pabendrauti su draugais, kitais šeimos nariais, šeimos narių tėvais. Pasikeičia šeimos narių tarpusavio bendravimas.
Gyvenimo ritmo pokyčiai. Vaiko atėjimas pakeičia dienos ritmą ir laiko dinamiką, tėčio ir mamos laisvalaikį, susitikimų laiką su bičiuliais, net bazinių poreikių patenkinimo galimybes (WC, dušas, mityba, poilsis). Tėvams lieka mažiau laiko rūpintis savimi. Jų tarpusavio santykiai nuo rūpinimosi savimi bei partneriu pereina prie rūpinimosi vaiku.
Keičiasi šeimos finansinė padėtis, nes vienas iš tėvų turi nustoti dirbti bent kurį laiką. Dažniausiai tai būna mama, o šeimos išlaidos didėja atsiradus vaikui ir jam augant. Anglijoje buvo atliktas bendras užimtumo ir darbo valandų laiko tyrimas, kuris parodė, jog, gimus vaikui, ypač pasikeičia moterų. Iki vaiko gimimo 90 proc. moterų dirbo, o, vaikui gimus, tas skaičius krinta iki 70 proc. Tų, kurios lieka darbe, sumažėja darbo valandos. Jos pradeda dirbti ne visą darbo dieną, vietoj 40 val. mažiau nei 30 val. per savaitę. Jos ilgą laiką dirba ne visą dieną. Vadinasi, pasikeičia mamų finansinė padėtis. Sumažėję finansai taip pat kelia stresą. Lietuvoje moterys turi galimybę ilgiau auginti vaikus. Kiekvienoje šalyje yra skirtingos situacijos. Vadinasi, bendra finansinė šeimos padėtis pasikeičia. Lietuvoje yra geros socialinės garantijos, lyginant su kitomis Europos šalimis.
Vaikui reikia daug priežiūros pirmaisiais gyvenimo metais, todėl vienas iš tėvų ilgai negrįžta į darbo rinką, nes prižiūri vaiką.
Lieka mažiau laiko tėvams pasirūpinti savo sveikata ir emocine gerove, nes vaikui reikia papildomos priežiūros. Būna pogimdyvinė depresija, sveikatos pablogėjimo.
Kilę iššūkiai paveikia tėvų tarpusavio santykius, nes reikia susitarti dėl vaiko rūpinimosi.
Jeigu ir keičiasi tėčio ir mamos santykiai, vaiko gimimas jų nei pablogina, nei pagerina, nes jų gebėjimas įveikti sunkumus, gimus vaikui, priklauso nuo to, kokie jų tarpusavio santykiai buvo iki jo gimimo.
Kas lemia santykių pagerėjimą ar pablogėjimą gimus vaikui?Vaiko gimimas suvienija tėvus ar išskiria? Vaiko gimimas suvienija tėvus ar išskiria?
Jeigu pagalvotume ir įsivertintume, kokio brandumo buvo mūsų tarpusavio santykiai iki vaiko gimimo, tikriausiai rastume paralelių, kad ir anksčiau kilusius sunkumus spręsdavome nebrandžiai, stokodami empatijos ir pagarbos vienas kitam. Jeigu jau kalbame apie vaiko gimimą, į tuos pačius dalykus žmonės reaguoja labai skirtingai. Pvz., mamai atrodo, kad kūdikiui šalta, nes jai visada šalta ir ji stengsis aprengti vaiką šiltai, o tėtis galvoja, kad vaiką reikia grūdinti ir jis jį rengs ploniau. Vienoje šeimoje tai išaugs į konfliktą, o kitoje bus ramiai susitarta. Esmė yra ne pats įvykis, bet šeimos santykių brandumas. Vidinė taika, kuri priklauso nuo to, kaip tie žmonės buvo auklėjami ir, kaip per gyvenimą išmoko reikšti emocijas bei jausmus, ar geba susikurti brandų vidinį nusistatymą nekeldami didesnio konflikto.
Kokie požymiai rodo, kad tėvų santykių pamatai nėra brandūs ir stiprūs, net ir gimus vaikui – jie kaltina, barasi, reiškia pretenzijas, numeta kitam atsakomybę. Elgesys paremtas pretenzijomis vienas kitam. Tai neatsirado vaikui gimus, tai jau buvo prieš tai. Vaikui gimus, tai tik paaštrėjo, nes atsirado naujų iššūkių, kas sukelia partneriui dar didesnį apmaudą, įtampą, nepasitenkinimą, nusivylimą ir t. t. Lemiamas veiksnys – tėvų tarpusavio santykių branda iki vaiko gimimo.
Normalu, kad tėvų požiūriai į vaiko auginimą ir jo priežiūrą skiriasi. O vaikas rūpi abiem tėvams. Spęsti galima per konfliktą arba susitarimą, ir tai priklauso nuo tėvų tarpusavio santykių. Jeigu jie brandūs ir sąmoningi, sprendžiama susitariant, o jeigu infantilūs, sprendžiama konfliktuojant. Vaikas yra bendras, o jų požiūriai skiriasi. Gaili vaiko ir gina jį nuo tėčio arba atvirkščiai – nuo mamos. Kai santykis konfliktiškas, bet kokį iššūkį bus labai sudėtinga įveikti.
Brandūs santykiai grįsti abipuse pagarba, jie vienas kitą priima su empatija, todėl stengsis padėti vienas kitam, nekaltinti, nepriekaištauti, neatsiriboti. Tokiose šeimose, kuriose yra du brandūs žmonės, kurie stengsis pasidalinti atsakomybe, šeima investuota į tarpusavio santykius, situacija bus kitokia.
Gali būti taip, kad partnerių būsenos keičiasi. Vienas būna labiau emociškai raštingas ir brandus, o kitas mažiau brandus ar labiau pavargęs, išsekęs. Kiekvienas šeimos narys gali būti skirtingos emocinės būsenos. Visko būna gyvenime. Tas, kuris turi daugiau vidinių resursų, rodo pagarbą ir tiesia pagalbos ranką partneriui, kuriam tuo metu to reikia. Tada kitas imasi atsakomybės padėti prastesnės emocinės būsenos partneriui. Žmogus jausis saugus šalia partnerio, kuris jam padeda sustiprinti vidinius resursus. Mamos turi siekti jokiu būdu neatriboti tėčio nuo vaiko auginimo. Dažniausiai mamos anksčiau pradeda megzti ryšį su kūdikiu, nes nešioja jį savyje, pradeda anksčiau už tėčius į jį investuoti. Tad dažniausiai mamų ryšys vaiku užsimezga anksčiau nei tėčių. Norint užmegzti tarpusavio ryšį su vaiku, tiek tėčiai, tiek mamos turi investuoti, t. y. aukoti savo laiką, resursus, laisvalaikį, sveikatą. Tad labai svarbu įtraukti tėčius ir neatriboti jų nuo vaiko auklėjimo bei kasdieninių rūpesčių. Tai padeda jiems užmegzti ryšį su vaiku ir pamilti jį dar stipriau, lygiaverčiai su mama dalyvauti vaiko gyvenime. Tai sustiprina ir šeimos santykius. Tėčių ir vaikų tarpusavio santykis gali stiprėti kasdien – leisti jam atsikelti naktį, maudyti, pamaitinti, nes jis liks tėčiu visą gyvenimą. Jis ne mažiau svarbus nei mama.
Tad turime suprasti, kad kiekvienos šeimos situacija kitokia, vienose praktikuojami nuolat besikartojantys susitarimai, o kitose yra įsisenėję konfliktai, kurie greitai nesisprendžia. Tai lemia skirtingas šeimines situacijas ir jų probleminių situacijų sprendimo brandumą.
Dažniausiai kūdikiais rūpinasi mamos, bet labai įdomu sužinoti, koks gi tėčio vaidmuo kuriant ryšį su kūdikiu? Ar reikėtų įtraukti tėtį nuo pirmųjų kūdikio gimimo dienų?
Mamos ryšys su kūdikiu prasideda žymiai anksčiau nei tėčių, nes mamos į jį investuoja visą nėštumo laikotarpį, o tėčiams ši galimybė atsiranda tik kūdikiui gimus. Bet yra tėčių, kurie kuria ryšį ir bendrauja su savo atžala ir mamos nėštumo metu.
Pvz., jis ir suaugęs turės daugiau resursų. Kalbant apie vyrus ir moteris, gamta taip sukūrė, kad moterys turi daugiau vidinių resursų. Jos dažniau ateina į konsultacijas, lankosi muziejuose ir pan., rūpinasi naujagimiu pirmosiomis jo gyvenimo dienomis.
Visose kultūrose gimusiu kūdikiu pirmaisiais jo gyvenimo mėnesiais dažniausiai rūpinasi mamos. Tas rūpestis gali būti toks stiprus, kad dažnu atveju net nepastebima, kaip visas dėmesys būna sutelktas į kūdikį ir rūpinimąsi juo, tad tėvas nesąmoningai ar sąmoningai gali būti atribotas nuo vaiko priežiūros. Jeigu jam nepatikima panešioti kūdikio, pervystyti, prisidėti ir padėti maudyti, neleidžiama pažaisti su juo, jo ryšys su vaiku vystosi žymiai lėčiau.
Skirdama daug dėmesio kūdikiui, mama netenka daug jėgų, tad atsiranda nuovargis, miego trūkumas, sveikatos problemos, nuotaikų kaita, susierzinimas. O tėčiai, jeigu nedalyvauja kūdikių priežiūroje, jaučiasi nereikalingi, ryšys su kūdikiu vystosi lėtai arba visai nesivysto. Turėtume užduoti sau klausimus: kaip aš jaučiuosi? Jeigu jaučiu nuovargį, kokiais šeimos resursais galiu pasinaudoti, kad atstatyčiau savo vidinius resursus. Kaip galėčiau įtraukti vyrą į vaiko priežiūrą? Kokiomis situacijomis galėčiau pasinaudoti, kad vyras pasijustų reikalingas ir turėtų galimybę kurti ryšį su vaiku, priimti sprendimus dėl vaiko priežiūros. Jeigu negaliu patikėti kūdikio vyrui, turiu paklausti savęs, iš kur šitas nepasitikėjimas ir kaip tai reikėtų spręsti?
Mano atliktas kokybinis tyrimas su tėčiais štai ką atskleidė. Tėčiams buvo užduotas klausimas – kada jie pirmą kartą pajuto, kad yra tėčiai? Iš 12 tėčių, lankiusių pozityvios tėvystės grupę, anksčiausiai patyręs tėvystės pojūtį buvo tėtis, kai vaikui buvo 3 metukai. Ir tai nutiko žmonai išvykus 4 dienoms į komandiruotę. Tėtis turėjo savarankiškai priimti sprendimus, kaip vaiką aprengti, maitinti, migdyti, kuo su juo užsiimti. Tai buvo pirmas kartas, kai žmona nepaliko instrukcijų, tad tėtis pats turėjo priimti reikiamus sprendimus. Tik tada jis turėjo galimybę būti atsakingas už vaiko laisvalaikį, miegą, maistą, nuspręsti, kokiais rūbais vaiką aprengti. Iki tol rūbai buvo padėti, maistas paruoštas, jis turėdavo tik vykdyti žmonos nurodymus, bet neturėjo galimybės priimti sprendimų. Kiti tėčiai tėvystę pajuto dar vėliau, kai vaikas buvo 6 metų ar vyresnis. Tėčiai yra ne mažiau svarbūs negu mamos vaiko gyvenime. Tik investuojant į vaiką, dalyvaujant jo priežiūroje vystosi jų ryšys.
Tad palinkėjimas mamoms – neatstumkite tėčių į šalį, suteikite jiems galimybę priimti sprendimus, susijusius su vaikų rūpyba.
Kas lemia tėvų asmenybės brandumą ir nebrandumą?
Tėvų santykiai su jų pačių tėvais. Jeigu buvo baudžiami, žeminami, kritikuojami, jų smegenyse atsiranda didžiulė baimė užaugti ir prisiimti asmeninę atsakomybę
Jų tėvų taikyti auklėjimo modeliai. Jei buvo griežtai auklėjama ar nebuvo kreipiama dėmesio, neleidžiama jausti, buvo baudžiama fiziškai ar psichologiškai, tai palieka didelius randus.
Savęs priėmimą / nepriėmimą lemia tai, kaip jis buvo auklėjamas savo tėvų. Jūs nepasirenkate toks būti ir nesate kaltas, bet galite išmokti gyventi kitaip, priimti save ir tapti brandžia asmenybe. Jeigu žmogus užaugo harmoningoje, darnioje šeimoje, kur buvo sukurta saugi aplinka, šio žmogaus santykiai jam suaugus nebus paremti kaltinimais ir pretenzijomis kitiems žmonės, kartais netgi visam pasauliui. Jis supras, kad pats yra savo laimės kalvis ir turės daugiau vidinių resursų susikurti tvirtesnius santykius su savo gyvenimo partneriu ar šeimos nariais.
KAIP SPRĘSTI IŠKILUSIUS SUNKUMUS?
Vieno recepto nėra, konkrečių situacijų sprendimai skirtingi. Kiekviena šeima randa savo sprendimus, kad kiekvienam šeimos nariui būtų gerai.
Kaip atsikratyti pablogėjusių tarpusavio santykių arba kaip juos pagerinti ir įveikti iškilusius iššūkius?
Jeigu iki vaiko gimimo tėvai kalbėdavosi apie savo jausmus ir vidines įtampas, kurių kildavo skirtingose situacijose, gimus vaikui, jie greičiau ras iškylančių sunkumų sprendimus. Tikimybė, kad šioms poroms sunkumus pavyks įveikti greičiau, o kitoms jie gali peraugti į ilgalaikį konfliktą. Vienos poros iki vaiko gimimo turi įsisenėjusių tarpusavio santykių konfliktų, kuriems spręsti reikia daugiau laiko ir abiejų pastangų, o kitos poros jau yra išmokusios įveikti kasdienius buitinius sunkumus. Konfliktų priežastys gali būti pačios įvairiausios. Pateiksiu vieną iš pavyzdžių, kuris iliustruoja skirtingas šeimų ginčų priežastis. Pvz., kai žmona gamina, mėgsta atidaryti virtuvės spintelės stalčius – taip jai patogiau. Vyras mėgsta pasiimti daiktus, kurių reikia, ir uždaryti stalčius. Tad jeigu jie gamina kartu, kas kartą kyla atviras arba vidinis konfliktas, nes neišsako, kaip jaučiasi, nes vienas atidaro, o kitas uždaro. Ši situacija gali peraugti į ilgalaikį konfliktą arba tapti poros santykių stiprinimo pamoka.
Vienos poros apie tai kalbėsis ir stengsis vienas kitą priimti su empatija, o kitos poros kilusį konfliktą dar labiau eskaluoja, gilinasi, tęsia, kitoms pavyksta pasinaudoti tomis situacijomis ir jas paversti naujų įgūdžių mokymosi galimybėmis. Minėta pora rado sėkmingą šios problemos sprendimą – įdėjo mechanizmus, kurie pritraukia stalčius. Kai poros ieško sprendimų ir tariasi, kaip padaryti, kad abiem būtų gerai, tuos sprendimus tikrai randa. Šioje situacijoje, kai vyras su žmona pasikalbėjo apie tai, kaip jie jaučiasi ir ką galėtų padaryti, kad abiem būtų gerai, jie rado išeitį. Kai poros kalbasi tarpusavyje, žino vienas apie kitą ir stengiasi viską spręsti: vienas uždaro, o kitas atlaidžiau žiūri į neuždarytus stalčius. Jie priima vienas kito silpnybes ir nekelia konflikto. O tam reikia kalbėtis ir daug žinoti vienam apie kitą, ne išsikalbėti, o kalbėtis.
Tad konfliktai yra natūralus dalykas, svarbu susitarti, kaip juos spręsti ir kaip tartis tarpusavyje. Norint susitarti, reikia žinoti, kaip kitas jaučiasi, gal yra pavargęs, alkanas ar kt. Pvz., jeigu tėčio ir mamos tarpusavio santykiai yra atviri ir nuoširdūs, jie skiria laiko pokalbiams apie tai, turi galimybę vienas kitą pažinti. Jeigu vienam sunku žengti pirmą žingsnį link susitaikymo, o kitas pavargo visada rodyti iniciatyvą pirmas taikytis, tai reiškia nuolatinį konfliktą, skyrybas arba pradžią ieškoti sutarimo. Jeigu tas, kuris pirmas bando taikytis, nustoja tai daryti, o kitas nesistengia spręsti situacijos, tik trepsi kojomis iki paraudonavimo, pora labai ilgai gali likti bloguose, įtemptuose, konfliktiškuose santykiuose. Bet jeigu jie sau pripažįsta ir atvirai susitaria, kaip kitą kartą elgsis (kad vieną kartą vienas rodys iniciatyvą užbaigiant konfliktines situacijas ir ties ranką susitaikyti, o kitą kartą kitas tai darys pirmas), mokysis greitai išeiti iš konfliktinių situacijų, o tai padės stiprinti santykius. Individualių konsultacijų metu pora rado sprendimą, kuris gali tikti ir jums – vieną kartą vienas taikosi, kitas atsako tuo pačiu, o kitą kartą – kitas tai daro. Tas partneris, kuris turėjo daugiau energijos, ją prarado ir teko kalbėtis apie tai bei spręsti. Yra įvairių sprendimų. Santykiai yra brangus dalykas ir neverta jų prarasti dėl konfliktų.
Gimus vaikui, jeigu poros jau bus susitarusios ir išlavinusios įgūdžius, kaip greitai išeiti iš konfliktinių situacijų ir susitarti, kaip ir kada apie tai kalbėtis, tai naujus iššūkius, susijusius su vaiko gimimu, jiems bus daug lengviau įveikti.
Maria Montessori, sukūrusi pedagoginę sistemą, kur visas dėmesys sutelktas į mokymąsi ir besimokantįjį, teigė, kad vaiko gimimo istoriją galima pamatyti jo akyse. Jeigu iki vaiko gimimo poros sukūrė empatija, parama ir pagalba grįstus tarpusavio santykius, o vaiko gimimas buvo abiejų laukiamas, jie ir gimus vaikui rodys vienas kitam empatiją. Jeigu vaikas nebuvo laukiamas, jo gimimas abiem ar vienam iš tėvų bus našta. Internete pilna žinučių, kad iki nėštumo tarpusavio santykiai buvo geri, kai laukiausi santykiai pablogėjo, o kai vaikas gimė likau viena su vaiku, buitiniais rūpesčiais, namų ruoša, maisto gaminimu ir mintijimų, iš kur gauti pinigų vaiko sauskelnėms; vyras grįžta iš darbo, krinta ant sofos ir man nepadeda. Kodėl taip nutinka? Ar tikrai vaiko gimimas yra šių santykių priežastis? Vaiko gimimas suvienija tėvus ar išskiria?
Yra pamatiniai dalykai, kuriuos išskiriame norėdami atsikratyti panašių situacijų:
1. ATSISAKYTI PRETENZIJŲ. Bet kokiu atveju atsisakyti kaltinimų, moralizavimų, priekaištų, pretenzijų vienas kitam, kaip tai bebūtų sunku ar atrodytų teisinga.
2. ŽIŪRĖTI Į SAVO GYVENIMO PARTNERĮ SU EMPATIJA. Jeigu žmogus kaltina ir yra agresyvus, jam pačiam blogai, bet ne todėl, kad jis yra blogas. Reikia suvokti, kad žmogaus požiūrį į kitus lemia jo požiūris į save. Agresija – tai pagalbos šauksmas. Atsiminkite, agresijos priešingybė – empatija., kai tėtis stengiasi rodyti pagalbą pavargusiai nuo bemiegių naktų su vaiku ir dėl to blogai besijaučiančiai žmonai, tai yra empatijos rodymas. Būtina rodyti pagarbą kito jausmams.
3. RŪPINTIS SAVO EMOCINE BŪSENA. Pažinti ir reikšti emocijas, neslėpti ir nemeluoti apie savo emocinę būseną. Tik nepamiršti, kaip tai galima padaryti. Reikšti emocijas rodant didžiausią pagarbą kitam žmogui.
4. NEPERMESTI ATSAKOMYBĖS UŽ SAVO VEIKSMUS KITAM. Nebijoti atsiprašyti už savo veiksmus ir nesistengti kitą perauklėti, nes ši misija neįmanoma. Kai norisi kitą paauklėti, atsiprašyti už savo veiksmus, kurie privertė taip jaustis ir elgtis.
5. PASIRŪPINTI SAVIMI IR SAVO FIZINE BEI EMOCINE GEROVE. Nepamiršti pasirūpinti savimi, tai padės nurimti. Nepamiršti fizinių pratimų, nes jie padės pašalinti susikaupusį stresą. Nepamiršti intymumo, nenutraukti socialinių ryšių, pasirūpinti savo sveikata, daryti fizinius pratimus. Paprašyti pagalbos ir sukurti paramos grupę iš kitų šeimos narių, specialistų, draugų.
6. NESUTARIMŲ SPRENDIMŲ EIGOS ABC:
7. NURIMTI.
8. SUSITARTI. TARPUSAVIO BENDRAVIMAS paremtas susitarimais. Susitarti, kaip spręsti. Nuolat pagarbiai bendrauti.
9. APSIKABINTI. GREITAI IŠEITI IŠ KONFLIKTINIŲ SITUACIJŲ. Greitai išeiti iš sunkių situacijų ir toliau džiugiai gyventi. Dažniau šypsotis, nežiūrėti į smulkmenas kaip į tragediją. Džiaugtis gyvenimu, nes vaikas labai greitai užaugs. Jis kiekvieną dieną keičiasi ir auga, todėl jį reikia stebėti ir džiaugtis, nes po metų jis jau bus kitoks ir niekada nebus toks pat.
Tad vaiko gimimas suvienija tėvus ar išskiria? Tėvų santykių kokybė priklauso nuo to, kokiu požiūriu jie vadovaujasi šeimoje: infantiliu, pagrįstu pretenzijomis arba meile, pagarba sau ir kitiems, rūpinimusi savimi ir kitais, susitarimais ir kt. Gimus vaikui, keičiasi tėčio ir mamos santykiai, bet pats vaiko gimimas jų nei pablogina, nei pagerina, nes gebėjimas įveikti sunkumus gimus vaikui priklauso nuo to, kokie tėvų tarpusavio santykiai buvo iki jo gimimo.
Pabaigoje – Haimo Ginotto citata pamąstymui: „Vaikas yra šiandienos mokytojas, o mums niekada nebus geresnės galimybės išmokti nei šiandien.“
Kviečiame registruotis į pozityvios tėvystės mokymų platformą: „Kaip užauginti laimingą žmogų” www.ugdykimkartu.lt