Naujų mokslo metų startas kitaip
Doc. dr. Sigita Burvytė
2024 m. rugsėjo 1 d.
Teko garbė vesti seminarą kitoje edukacinėje erdvėje nei įprasta. Naujų mokslo metų startas gali būti kitoks. Vilniaus lopšelio-darželio „Žiburėlis“ bendruomenė pakvietė vesti seminarą jų išvažiuojamojo posėdžio metu.
Kiek daug sužinota ir patirta, pristatytas ir aptartas mokslo metų veiklos planas, akcentuoti įstaigos prioritetai, didelis dėmesys skirtas mokytojų gerovei, pagalbai, paramai ir pastoliavimui.
Kaip žinome, edukacines erdves kuria ugdymo įstaigos bendruomenė, mikroklimatą įstaigoje taip pat kuriame patys. Jeigu stokojame vidinių resursų, tiesiog sunku prisidėti prie harmoningų ir tvarių tarpusavio santykių puoselėjimo.
Ugdymo įstaigos administracija, galvodama apie mokytojų gerovę, pasirinko netradicinę išvažiuojamojo posėdžio erdvę – Jašiūnų Balinskių dvaro rūmus Šalčininkų rajone.
Vien edukacinės erdvės pakeitimas turi edukacijos elementų. Bendruomenės nariai turėjo galimybę pažinti respublikinės reikšmės architektūros paminklą, kuriame yra parkas (įveistas dar iki pastatant rūmus), išlikusi oficina, buvusios arklidės su sodininko, girininko ir vežėjo patalpomis antrajame aukšte. Prie arklidžių – svirnas (liaudies architektūros statinys). Dvaro puošmena – parkas. Jame sukurtos raiškios želdinių kompozicijos, įvairių kontūrų medžių masyvai, vinguriuojantys takai. Parke auga apie 30 rūšių spygliuočių ir lapuočių.
Turėjome galimybę pažinti spalvingą dvaro istoriją. Nuo XV a. iki XVIII a. pab. Jašiūnų dvarą valdė Radvilos. XIX a. pradžioje iš nusigyvenusių Radvilų dvarą nupirko Ignotas Balinskis. Kai 1820 m. jo sūnus Mykolas Balinskis vedė Sofiją Sniadeckytę, čia apsigyveno ir Sniadeckiai. Dvaro rūmai statyti 1824–1828 m. Sniadeckių iniciatyva vėlyvojo klasicizmo stiliumi su romantizmo bruožais (projekto autorius – Karolis Podčašinskis). Pagrindinio fasado antrasis aukštas papuoštas 4 dorėninių kolonų portikais. Rūmuose buvo didelė biblioteka, čia gyveno ir lankėsi M. Balinskis, Jonas Slovackis ir Julijus Slovackis, Andrius Sniadeckis, Adomas Mickevičius, Stanislovas Bonifacas Jundzilas ir kiti XIX a. mokslininkai bei rašytojai. Taip rūmai tapo kultūros židiniu. XIX a. antrojoje pusėje klasicistinis vidaus dekoras buvo perdarytas, pastatytas bokštinis aštuonkampis priestatas. XX a. pabaigoje rūmai restauruoti (architektė M. Butautienė).
Šiandien dvaras mena mūsų istoriją, traukia lankytojus edukacinėmis ir daugiafunkcėmis erdvėmis. Turėjome galimybę kurti savo gyvenimo istoriją lankydamiesi šiame dvare, kalbėtis apie šiuo metu mūsų įstaigai svarbius ir aktualius klausimus. Vien pašnekesys tokioje aplinkoje pakylėja, norisi gilinti žinias apie mus supančią aplinką, istoriją, krašto pažinimą ir ieškoti būdų, kaip galėtume prisidėti prie visuomenės gerovės kūrimo.
Gražus gerbiamos direktorės dr. Giedrės Rugevičiūtės įžanginis žodis, metinių veiklų akcentų pristatymas, padėka mokytojams už atsidavusį darbą vaikų gerovei, naujų bendruomenės narių ir bendruomenės sveikinimai naujai pavaduotojai paskelbus konkursą užimti pavaduotojo pareigas.
Pagarba žmogui, jo darbui, pagarba sau ir vienas kitam. Pirmiausia vaikus ugdome savo pavyzdžiu, bendra kultūra, kuri pasireiškia kasdienėse bendravimo su vaikais, jų tėvais ir kolegomis situacijose.
Kiek esame harmoningi, suprantame savo jausmus ir gebame pamatyti, suprasti, atjausti, būti empatiški ir pakantūs vieni kitų kitoniškumui, tiek geranoriškesnė ir palankesnė yra vaikų ugdymosi aplinka. Emocinis klimatas yra labai svarbu, kaip ir estetiška aplinka. Tai lavina vaikų skonį, stiprina tarpusavio sugyvenimo įgūdžius.
Aplinka, kurioje teko dalintis edukacinėmis įžvalgomis, tarsi įpareigojo kiekvieną žodį tarti labai atsakingai. Tik mes nusprendžiame, kokie jie išeis iš mūsų burnos, tik mes esame už tai atsakingi ir niekas negali to nuspręsti už mus ar prisiimti atsakomybės. Tik mes nusprendžiame, ar mūsų tariami žodžiai mus puošia, ar atskleidžia vidinę tuštumą, skausmą, vienišumą ir yra savotiškas pagalbos šauksmas.
Pasakyti žodžiai rodo mūsų vidinę brandą, gebėjimą atjausti ir priimti kitą, vidinę stiprybę ir begalinę empatiją kitiems. Tada šalia tokio žmogaus gera būti, visi nori glaustis, nes jaučia didelę paramą. Tiek suaugusiems būna momentų, kai vidiniai resursai išsenka, tad jeigu tu būsi palaikančioje bendruomenėje, tas, kuris tuo metu turi daugiau vidinių resursų, išties tau pagalbos ranką, o ne dar labiau tave menkins ir gniuždys. O vaikai yra visiškai priklausomi nuo mūsų, suaugusiųjų, tad jiems nuolat reikalinga palaikančio, paramą ir pagalbą teikiančio mokytojo, o empatija su vaikais padeda jiems augti pasitikinčiais savimi, savarankiškais ir norinčiais tyrinėti supantį pasaulį, prisidėti prie visuomenės gerovės kūrimo. Tad suaugusiųjų žodžiai gali užauginti „kuprą“ visam gyvenimui, kurią vaikai sunkiai nešios, arba „sparnus“, kurie padės įveikti visus gyvenimo sunkumus ir negandas, su kuriais teks susidurti.
Tad mokytojo gerovė yra labai svarbi, kad jaustųsi vertinamas, būtų atliepiami jo poreikiai, kad turėtų galimybę nuolat tobulėti, nes pasaulis keičiasi. Tad turime nuolat gilinti žinias apie pasaulį ir keistis, kad galėtume suprasti ir pažinti šių dienų vaikus. Nepakanka vien knygas skaityti, reikia analizuoti vaikų elgesį ir siekti suprasti, koks jų poreikis slypi už veiksmų. Mokytojams nėra lengva pakeisti požiūrį ir mąstymą apie vaiką, jo mokymosi procesus. Tam reikia kitokių mokytojų kompetencijų nei prieš 5 ar 10 metų. Pokyčiai visada būna sudėtingi. Esame gana lengvai prisitaikantys, bet įpročio galia yra labai galingas įrankis, kuris trukdo lengvai keistis. Tenka ne vieną uolą savyje nuversti, kol pakeičiame požiūrį, pradedame kitaip mąstyti ir elgtis. Taip greitai keičiasi pasaulis, kad mums labai sunku keistis. Bet turime pasirinkti, ar norime gyventi įdomiai ir prasmingai, smalsiai tyrinėti pokyčius ir suprasti savo kuriamą pridėtinę vertę, jaustis laimingi, ar rinktis vienpusišką mąstymą ir elgesį, kas dažniausiai sukelia nepasitenkinimą, tad jaučiamės nelaimingi.
Tad rinkimės laimingą gyvenimą, gilinkime žinias apie save ir supantį pasaulį, tieskime vieni kitiems pagalbos ir paramos tiltus. Tai daro žmogų žmogumi, o mes vieni be kitų neišgyventume. Kurkime kokybiškus, tarpusavio parama ir pagalba paremtus santykius ir būkime vaikams įkvepiantys pavyzdžiai.
Su meile – Sigita
Doc. dr. Sigita Burvytė
2024 m. rugsėjo 1 d.
Teko garbė vesti seminarą kitoje edukacinėje erdvėje nei įprasta. Naujų mokslo metų startas gali būti kitoks. Vilniaus lopšelio-darželio „Žiburėlis“ bendruomenė pakvietė vesti seminarą jų išvažiuojamojo posėdžio metu.
Kiek daug sužinota ir patirta, pristatytas ir aptartas mokslo metų veiklos planas, akcentuoti įstaigos prioritetai, didelis dėmesys skirtas mokytojų gerovei, pagalbai, paramai ir pastoliavimui.
Kaip žinome, edukacines erdves kuria ugdymo įstaigos bendruomenė, mikroklimatą įstaigoje taip pat kuriame patys. Jeigu stokojame vidinių resursų, tiesiog sunku prisidėti prie harmoningų ir tvarių tarpusavio santykių puoselėjimo.
Ugdymo įstaigos administracija, galvodama apie mokytojų gerovę, pasirinko netradicinę išvažiuojamojo posėdžio erdvę – Jašiūnų Balinskių dvaro rūmus Šalčininkų rajone.
Vien edukacinės erdvės pakeitimas turi edukacijos elementų. Bendruomenės nariai turėjo galimybę pažinti respublikinės reikšmės architektūros paminklą, kuriame yra parkas (įveistas dar iki pastatant rūmus), išlikusi oficina, buvusios arklidės su sodininko, girininko ir vežėjo patalpomis antrajame aukšte. Prie arklidžių – svirnas (liaudies architektūros statinys). Dvaro puošmena – parkas. Jame sukurtos raiškios želdinių kompozicijos, įvairių kontūrų medžių masyvai, vinguriuojantys takai. Parke auga apie 30 rūšių spygliuočių ir lapuočių.
Turėjome galimybę pažinti spalvingą dvaro istoriją. Nuo XV a. iki XVIII a. pab. Jašiūnų dvarą valdė Radvilos. XIX a. pradžioje iš nusigyvenusių Radvilų dvarą nupirko Ignotas Balinskis. Kai 1820 m. jo sūnus Mykolas Balinskis vedė Sofiją Sniadeckytę, čia apsigyveno ir Sniadeckiai. Dvaro rūmai statyti 1824–1828 m. Sniadeckių iniciatyva vėlyvojo klasicizmo stiliumi su romantizmo bruožais (projekto autorius – Karolis Podčašinskis). Pagrindinio fasado antrasis aukštas papuoštas 4 dorėninių kolonų portikais. Rūmuose buvo didelė biblioteka, čia gyveno ir lankėsi M. Balinskis, Jonas Slovackis ir Julijus Slovackis, Andrius Sniadeckis, Adomas Mickevičius, Stanislovas Bonifacas Jundzilas ir kiti XIX a. mokslininkai bei rašytojai. Taip rūmai tapo kultūros židiniu. XIX a. antrojoje pusėje klasicistinis vidaus dekoras buvo perdarytas, pastatytas bokštinis aštuonkampis priestatas. XX a. pabaigoje rūmai restauruoti (architektė M. Butautienė).
Šiandien dvaras mena mūsų istoriją, traukia lankytojus edukacinėmis ir daugiafunkcėmis erdvėmis. Turėjome galimybę kurti savo gyvenimo istoriją lankydamiesi šiame dvare, kalbėtis apie šiuo metu mūsų įstaigai svarbius ir aktualius klausimus. Vien pašnekesys tokioje aplinkoje pakylėja, norisi gilinti žinias apie mus supančią aplinką, istoriją, krašto pažinimą ir ieškoti būdų, kaip galėtume prisidėti prie visuomenės gerovės kūrimo.
Gražus gerbiamos direktorės dr. Giedrės Rugevičiūtės įžanginis žodis, metinių veiklų akcentų pristatymas, padėka mokytojams už atsidavusį darbą vaikų gerovei, naujų bendruomenės narių ir bendruomenės sveikinimai naujai pavaduotojai paskelbus konkursą užimti pavaduotojo pareigas.
Pagarba žmogui, jo darbui, pagarba sau ir vienas kitam. Pirmiausia vaikus ugdome savo pavyzdžiu, bendra kultūra, kuri pasireiškia kasdienėse bendravimo su vaikais, jų tėvais ir kolegomis situacijose.
Kiek esame harmoningi, suprantame savo jausmus ir gebame pamatyti, suprasti, atjausti, būti empatiški ir pakantūs vieni kitų kitoniškumui, tiek geranoriškesnė ir palankesnė yra vaikų ugdymosi aplinka. Emocinis klimatas yra labai svarbu, kaip ir estetiška aplinka. Tai lavina vaikų skonį, stiprina tarpusavio sugyvenimo įgūdžius.
Aplinka, kurioje teko dalintis edukacinėmis įžvalgomis, tarsi įpareigojo kiekvieną žodį tarti labai atsakingai. Tik mes nusprendžiame, kokie jie išeis iš mūsų burnos, tik mes esame už tai atsakingi ir niekas negali to nuspręsti už mus ar prisiimti atsakomybės. Tik mes nusprendžiame, ar mūsų tariami žodžiai mus puošia, ar atskleidžia vidinę tuštumą, skausmą, vienišumą ir yra savotiškas pagalbos šauksmas.
Pasakyti žodžiai rodo mūsų vidinę brandą, gebėjimą atjausti ir priimti kitą, vidinę stiprybę ir begalinę empatiją kitiems. Tada šalia tokio žmogaus gera būti, visi nori glaustis, nes jaučia didelę paramą. Tiek suaugusiems būna momentų, kai vidiniai resursai išsenka, tad jeigu tu būsi palaikančioje bendruomenėje, tas, kuris tuo metu turi daugiau vidinių resursų, išties tau pagalbos ranką, o ne dar labiau tave menkins ir gniuždys. O vaikai yra visiškai priklausomi nuo mūsų, suaugusiųjų, tad jiems nuolat reikalinga palaikančio, paramą ir pagalbą teikiančio mokytojo, o empatija su vaikais padeda jiems augti pasitikinčiais savimi, savarankiškais ir norinčiais tyrinėti supantį pasaulį, prisidėti prie visuomenės gerovės kūrimo. Tad suaugusiųjų žodžiai gali užauginti „kuprą“ visam gyvenimui, kurią vaikai sunkiai nešios, arba „sparnus“, kurie padės įveikti visus gyvenimo sunkumus ir negandas, su kuriais teks susidurti.
Tad mokytojo gerovė yra labai svarbi, kad jaustųsi vertinamas, būtų atliepiami jo poreikiai, kad turėtų galimybę nuolat tobulėti, nes pasaulis keičiasi. Tad turime nuolat gilinti žinias apie pasaulį ir keistis, kad galėtume suprasti ir pažinti šių dienų vaikus. Nepakanka vien knygas skaityti, reikia analizuoti vaikų elgesį ir siekti suprasti, koks jų poreikis slypi už veiksmų. Mokytojams nėra lengva pakeisti požiūrį ir mąstymą apie vaiką, jo mokymosi procesus. Tam reikia kitokių mokytojų kompetencijų nei prieš 5 ar 10 metų. Pokyčiai visada būna sudėtingi. Esame gana lengvai prisitaikantys, bet įpročio galia yra labai galingas įrankis, kuris trukdo lengvai keistis. Tenka ne vieną uolą savyje nuversti, kol pakeičiame požiūrį, pradedame kitaip mąstyti ir elgtis. Taip greitai keičiasi pasaulis, kad mums labai sunku keistis. Bet turime pasirinkti, ar norime gyventi įdomiai ir prasmingai, smalsiai tyrinėti pokyčius ir suprasti savo kuriamą pridėtinę vertę, jaustis laimingi, ar rinktis vienpusišką mąstymą ir elgesį, kas dažniausiai sukelia nepasitenkinimą, tad jaučiamės nelaimingi.
Tad rinkimės laimingą gyvenimą, gilinkime žinias apie save ir supantį pasaulį, tieskime vieni kitiems pagalbos ir paramos tiltus. Tai daro žmogų žmogumi, o mes vieni be kitų neišgyventume. Kurkime kokybiškus, tarpusavio parama ir pagalba paremtus santykius ir būkime vaikams įkvepiantys pavyzdžiai.
Su meile – Sigita