Kodėl leidžiame neigiamoms mintims teršti savo mąstymą?
Kodėl leidžiame neigiamoms mintims teršti savo mąstymą?
Doc. dr. Sigita Burvytė
2024 m. balandžio 20 d.
Tenka bendrauti su skirtingomis auditorijomis: tėvais, seneliais, vaikais, mokytojais ir kt. Pastebėjau, kad jeigu vaikus supančių artimiausių žmonių mąstyme dominuoja įsitikinimai, kad gyvenimas yra sunkus, užduotys irgi sunkios, aplinkiniai nusiteikę priešiškai, visi nori mums pakenkti, kiti mus nuolat skriaudžia, tai ir vaikai dažniausiai perima šią mąstyseną. Galbūt buvote auklėjami taip, kad manėte, jog skaitymas yra sunkus darbas, o muzikavimas – atsipalaidavimas, arba atvirkščiai. Šie įsitikinimai dabar lemia, kokia varginanti mums atrodo tam tikra veikla. Vieni įsitikinę, kad protinės pastangos gali suteikti energijos ir įkvėpimo rasti sprendimus sudėtingiausiose gyvenimiškose situacijose ir tai tampa realybe, o kiti vis galvoja, kad nieko nepavyks, ir tai tampa realybe.
Labai dažnai girdžiu įvairiausius neigiamo mąstymo aspektus, kuriais leidžiame sau teršti mintis nuolat apie tai mintydami: kad vyras ar žmona nepakankamai dėmesio skiria? Vyras ne tokias gėles parnešė ar žmona ne taip kambarius sutvarkė? Vaikai ne taip daiktus pasidėjo arba niekaip negali atsitraukti nuo telefonų? Kodėl nepaskambino ar neparašė? Kodėl viršininkas nepakėlė atlyginimo? Kodėl turiu daryti šituos darbus, juk jie man nepriklauso? Begalybė pačių įvairiausių situacijų.
Kodėl norime kontroliuoti kitų mąstymą, nors negebame susitvarkyti su savuoju?
Vaikai ne taip tvarkosi ar mokosi, o vyras / žmona nepaskambino ar neparašė, nors, mūsų įsivaizdavimu, turėjo tai padaryti, viršininkas nepakėlė atlyginimo, nes, mūsų nuomone, mes pagerinome savo kompetencijas ir jis privalo tai padaryti. Niekas nemoka skaityti kito minčių ir jeigu mes to nepasakome, kitas negali perprasti mūsų lūkesčių. Tada kitų žmonių veiksmai mums sukelia stiprias emocijas, kurias sunku pakelti, ir tai daro įtaką mūsų elgsenai. Atėjus kritiniam momentui mes tai išrėkiame, išplūstame kitus ar kitais būdais bandome padėti sau – rasti vidinę ramybę ir atsikratyti įtampos. Vieniems pavyksta priversti kitus elgtis taip, kaip mes tikimės, ir jie padaro tai, ko iš jų reikalaujama ar ko tikimasi, o kiti priešingai – maištauja ir nedaro. Tada turime keistis patys, keisdami savo elgesį ir požiūrį į šias situacijas, antraip tarpusavio konfliktai tik gilėja ir stiprėja. Tokiu atveju abi pusės darosi nelaimingos, ieško sąjungininkų, bando guostis artimiesiems, taip toliau plėsdami neigiamas mintis ir sėdami savo bei kitų galvose neigiamą mąstymą, keldami sau ir kitiems vidinę įtampą.
Pamatyti teigiamas sunkumų puses ar parodyti empiriją žmonėms, kurie mus skaudina, išvysti, kokios mus apėmusios emocijos, kurios 5 kartus stipresnės už laimę ir ramybę suteikiančias emocijas, trukdo. Stiprių emocijų apimti mes leidžiame savo galvoje dominuoti neigiamoms mintims apie tai, kad esame nepakankamai geri arba kiti yra blogesni, nes nedaro mūsų laimingų. Kiti yra tokie, kokie yra, ir mes negalime priversti jų daryti tai, ko jie nenori ar ko norime mes. Jie yra pačios geriausios savęs versijos tose situacijose, į kurias mes juos pastūmėjame savo žodžiais ir veiksmais. Mes tik galime ir esame atsakingi už savo veiksmus bei žodžius, kuriuos ištariame apimti stiprių jausmų. Tik mes galime nuspręsti, kokie žodžiai išeis iš mūsų lūpų ir kokius veiksmus pasirinksime, norėdami padėti sau pasijusti geriau. Vieni rinksimės draskytis ir visaip manipuliuoti, kad tik priverstume kitus elgtis taip, kaip mums atrodo geriausia. Kiti suprantame, kad kitas žmogus yra asmenybė, ir gebame gerbti jo pasirinkimus bei asmenines ribas, parodydami empatiją, rūpestį ir pagalbą, kai jam labiausiai to reikia, kai yra apimtas stiprių jausmų.
Kiekvienas esame atsakingas už savo mąstymą
Kai įvyksta situacijos, kurios sukelia stiprius jausmus, mintyse pradedame piešti scenarijus, kad kitas žmogus netinkamai su mumis elgiasi, nevertina mūsų, nemyli, negerbia, koks jis blogas ir kaip mus skaudina. Pinasi visokiausi tų situacijų sprendimo scenarijai. Jeigu mus valdo stiprios neigiamos emocijos, su kuriomis sunku išbūti, griebiamės spontaniškų veiksmų, kad palengvėtų: rėkti, bartis, plūstis ir kt. Toks elgesys rodo, kad mums reikia pagalbos nusiraminant ir atgauant vidinę ramybę. Bet taip, kaip mes tos pagalbos prašome, kitiems labai sunku ją suteikti, nes ir juos apima neigiami jausmai, kuriuos sukelia mūsų destruktyvūs veiksmai ir žodžiai. Jie bando panašiu elgesiu padėti sau atgauti vidinę ramybę. Taip paskęstame neigiamose emocijose, neveiksminguose veiksmuose ir žodžiuose, nuolatiniuose barniuose ir konfliktuose, o tai tik dar labiau gilina tarpusavio nesutarimus ir vidinę įtampą. Kad išvengtume tokių situacijų, turime keisti mąstymą, pradėti galvoti apie kitus, ieškodami juose teigiamų savybių ir jiems tai akcentuodami.
Galime padėti sau visas mintis sutelkdami į teigiamų dalykų pastebėjimą ir paleisdami į visatą teigiamas mintis, nes mūsų jausmų interpretacija gali pridaryti daugiau žalos nei patys jausmai. Dažnai užtenka nedidelio požiūrio performavimo, kad pasijustume geriau. Noriu priminti, kokia yra stipri mūsų smegenų įtaka organizmui. Streso grandinės komponentai neturi jutimo organų, kad automatiškai įvertintų pavojų, mes visada reaguojame į sudėtingą psichologinį konstruktą, paremtą mūsų įsitikinimais ir lūkesčiais. Kai tai suprantame, galime jį pakeisti stabdydami neigiamų minčių srautą galvoje ir sąmoningai pradėdami ieškoti naudos konstruktyviose bei naujus įgūdžius ugdančiose situacijose. Yra geras posakis: jei negali ko nors pakeisti, keisk požiūrį į tai. Greitas savo įsitikinimų permąstymas gali padėti susidoroti su kasdieniais rūpesčiais, dėl kurių jaučiamės nelaimingi ir išsekę.
Tikrai tai nelengva padaryti, tam reikia praktikuotis, bet visi dideli pokyčiai prasideda nuo mažų žingsnelių. Net jei suprasime, kad neigiamai mąstome, ir pradėsime mokytis mąstyti teigiamai apie žmones, save, jau bus didelio pokyčio pradžia. Jei nepasitikime savimi, nes vaikystėje girdėjome labai daug kritikos savo atžvilgiu, nepasitikime ir kitais, norime juos kontroliuoti, nurodinėti jiems ir atimti galimybę kaupti savo gyvenimiškus patyrimus. Dažniausiai tai nutinka ne tik poros ar darbo santykiuose, bet ir tarp tėvų bei vaikų. Tėvai, naudodamiesi suaugusiojo statusu, net patys to nejausdami, labai daug nurodinėja savo vaikams: darželinukams – kaip jie turi eiti, kad negali straksėti ar eidami varnų stebėti, pradinukams – patikrindami, ar visi daiktai kuprinėje, o paaugliams – neleisdami apsispręsti ir priimti jiems svarbių gyvenimo sprendimų ar įgyti prasmingų patirčių. Įsivaizduojame, kad esame geri tėvai nurodinėdami savo vaikams ir kontroliuodami. O iš tikrųjų taip elgdamiesi atimame iš jų drąsą klysti bei mokytis iš savo patirčių, kas trukdo kaupti gyvenimo patirtį atliekant savo gyvenimiškus kokybinius tyrimus.
Išvaduokime savo vaikus nuo patiriamų sunkumų
Daugumos iš mūsų vaikystėje niekas nemokė jausti, nesakė, kad jausmai yra rimta. Juk gebėdami atpažinti savo jausmus, kurie lemia mūsų mintis ir mąstymą, galime kurti pasitikėjimu, pagarba kito žmogaus jausmams ir empatija grįstus tarpusavio ryšius. Juk tik kartu galime nuveikti didelius darbus, nes esame sukurti dirbti kartu. Ir kaip įdomiai viskas klostosi. Juk augindami vaikus linkime jiems visa ko geriausio. Tik kartais pamirštame, kokiais būdais tą rūpestį parodome.
Mane nustebino rezultatai, kuriuos gavau atlikusi tyrimą su 14–18 metų paaugliais. Buvau įsitikinusi, kad didžiausią vidinę įtampą paaugliams kelia pažymiai, mokytojų vertinimas ar draugų patyčios, bet klydau. Net 85 proc. paauglių didžiausią įtampą kelia santykiai su tėvais. Kartais tėvai, norėdami padėti savo vaikams ir turėdami pačių geriausių ketinimų, griebiasi tokių netikėtų pagalbos formų, nuo kurių vaikų kūnas įsitempia, o emocijos sprogsta.
Kartais tėvų reakcijos būna arti nužmogėjimo (empatijos, rūpesčio ir atjautos sumažėjimas) ribos, kas vėliau tėvams sukelia kaltės jausmą, sumažėja pasitikėjimas tarpusavio santykiais, nebematoma vaiko stipriųjų pusių, kas veda į akligatvį. Dažnu atveju įstringame savo mąstyme ir destruktyvių veiksmų modelyje, nes nuolat susiduriame su tas emocijas skatinančiu dirgikliu.
Kaip išeiti iš destruktyvių tėvų ir vaikų tarpusavio santykių?
Pirmas žingsnis – pakeisti požiūrį į pačią situaciją. Pirmiausia mūsų galvose turi įvykti mąstymo pokytis – greitas savo įsitikinimų permąstymas gali padėti susidoroti su kasdieniais rūpesčiais, dėl kurių jaučiamės nelaimingi ir išsekę. Mūsų požiūris turi įtakos mūsų elgesiui. Pasak D. Robson (2022), stresą kelia ne tai, kas įvyksta, o tai, kaip tai priimame. Praplėtę savo supratimą apie lūkesčių poveikį, galime pagaliau imtis praktinių veiksmų – galbūt taip užbaigsime keleto metų senumo karą su vidiniu nerimu. Svarbu išmokti priimti savo nemalonius jausmus, o ne aktyviai juos slopinti. Tai galime padaryti tik mes patys, stengdamiesi dėl paties mylimiausio žmogaus – savęs. Tik mes patys esame atsakingi, kas vyksta mūsų galvose ir kokioms mintims leidžiame dominuoti bei užvaldyti. Pavyzdžiui, tas, kurį įsimylime, visą dieną nuolatos būna su mumis, nesvarbu, kad tik mintyse. Ir štai mes jau įkliuvome, jo ilgimės. O jeigu esi mama ar tėtis, niekada negalėsi juo nebūti, nes vaikai liks vaikais visą gyvenimą. Mums reikia, kad su mumis būtų mylintis žmogus, nuramintų, saugotų, kai kopiame stačiais, uolėtais šlaitais. Skausmingiausia, kai nerandame išėjimo netekę draugo, kuris padėdavo tai padaryti. Pastebėjote, kad vis darote tą patį akivaizdžiai betikslį veiksmą arba jūsų elgesys jums pačiai / pačiam yra žalingas? Apsideginimas (Brene‘o Browno terminas) – tas vidinis skausmas toks stiprus, kad visiškai neproporcingai reaguojate į įvykius. Tampate kiškeliu, besislepiančiu po gyvatvore. Jaučiatės visiškai išsekę.
Štai svarbiausias istorijos moralas: gera savijauta yra ne buvimas, bet veikimo būsena. Vien mąstant, kad kiti turi daryti mus laimingus, to gali ir nenutikti, kiti gali nenorėti keistis, bet mes turime pasistengti dėl savęs pasijusti geriau. Tose situacijose, kur negalime pakeisti kitų žmonių ar aplinkybių, galime pakeisti požiūrį į kitus ars situacijas. Pradėję mąstyti kitaip, galėsime keisti ir savo veiksmus bei žodžius. Niekas negali priversti mūsų mėgdžioti elgesio, dėl kurio nesusikuriame tokio gyvenimo, kokio norime. Laimė, remiantis šiuolaikiniais smegenų tyrimais, turime begalę metodų, kurie gali pagelbėti šiame procese. Pirmiausia – pasirūpinti savimi ir savo gerove privalome dėl rodomo pavyzdžio vaikams, nes jie per veidrodinius neuronus tiesiogiai mokosi tam tikrų elgesio pavyzdžių. Kodėl leidžiame neigiamoms mintims teršti savo mąstymą?
Raktas į sveikatą ir pozityvią mąstyseną glūdi mumyse
Kiekvienas žmogus yra atsakingas už save, savo mąstymą, emocijų raišką ir pasitikėjimą savimi bei kitais. Vieniems pasiseka, nes jie vaikystėje turėjo gerų pavyzdžių ir galėjo išsiugdyti tinkamos mąstysenos pagrindus iki 6 metų. Tinkama mąstysena jiems padeda skirtingose situacijose pasirinkti tinkamus elgesio modelius reiškiant savo jausmus ir sprendžiant iškylančius iššūkius remiantis empatija ir pagarba sau bei kitiems. O kitiems ne taip pasiseka, nes šeimų resursų nepakanka, kad ankstyvoje vaikystėje įgytų reikiamos patirties. Tada mokykla ar kitos bendruomenės gali atlikti šeimos kompensacinę funkciją. Jeigu mes užaugome tokioje šeimoje, turime suprasti savo šaknis ir nekaltinti tėvų suaugę. Esame laisvi nuspręsti, ką daryti gyvenime ir kaip sau padėti, kad išeitume iš negatyvaus mąstymo rato, kad būtume savo vaikams tinkami pavyzdžiai ir padėtume jiems išsiugdyti supratimą, kad tik jie patys gali kontroliuoti savo gyvenimą konstruktyviai mąstydami ir pasirinkdami tinkamus elgesio ir bendravimo modelius.
Tyrimai rodo, kad mes kasdien sau meluojame iki 70 kartų. Anot K. Bernhard (2018), būtent meluojame neteisingai galvodami, nes toleruojame tokias klaidingas mintis, kurios tiesiog šauna į galvą. Kiekviena tokia mintis daro įtaką mūsų gyvenimui ir gerai savijautai. Nei visuomenė, nei gydytojas ir net šeima kritiniu atveju negali nuspręsti, ką mums daryti, o ko – ne. Tik mes patys esame atsakingi už tai, kokios mintys sukasi galvoje.
Atsakykime į straipsnio temos klausimą – kodėl leidžiame neigiamoms mintims teršti savo mąstymą? Todėl, kad esame įpratę taip mąstyti, kurti neigiamus scenarijus apie kitus, prisigalvoti neigiamų dalykų. Mes perėmėme tokią mąstymą iš savo artimiausios aplinkos, bet būdami suaugę galime jį keisti, jeigu tai mums trukdo ir apsunkina gyvenimą. Niekada nevėlu keistis. Verta pasistengti dėl mylimiausio žmogaus – Savęs, pakeisti požiūrį į situacijas, kai negalima pakeisti kitų ar aplinkybių. O jeigu esame tėvai, tikrai verta tai padaryti ir dėl savo vaikų, kad jiems netektų susidurti su tuo pačiu problemų ratu, užstrigti jame ir nematyti tinkamų išeičių.
Tad padėkime sau išeiti iš stresinių situacijų keisdami savo požiūrį į kitus ir aplinkybes, kad būtume vaikams tinkamas pavyzdys, kuriuo sekdami jie gebėtų susikurti harmoniją viduje, konstruktyviai spręsdami iškylančius iššūkius.
Susikurkime savo laimės pojūtį ir padėkime kitiems pasijusti geriau būnant šalia mūsų.
Kodėl leidžiame neigiamoms mintims teršti savo mąstymą?
Literatūros šaltiniai:
1. Bernhard, K. (2018). Gyvenimas be nuostatų, baimės ir nerimo. Vilnius: Alma littera.
2. Robson, D. (2022). Lūkesčių efektas. Kaip mąstymas gali pakeisti jūsų gyvenimą. Vilnius: Eugrimas.
Kviečiame registruotis į pozityvios tėvystės mokymų platformą: „Kaip užauginti laimingą žmogų” www.ugdykimkartu.lt
Kodėl leidžiame neigiamoms mintims teršti savo mąstymą?
Doc. dr. Sigita Burvytė
2024 m. balandžio 20 d.
Tenka bendrauti su skirtingomis auditorijomis: tėvais, seneliais, vaikais, mokytojais ir kt. Pastebėjau, kad jeigu vaikus supančių artimiausių žmonių mąstyme dominuoja įsitikinimai, kad gyvenimas yra sunkus, užduotys irgi sunkios, aplinkiniai nusiteikę priešiškai, visi nori mums pakenkti, kiti mus nuolat skriaudžia, tai ir vaikai dažniausiai perima šią mąstyseną. Galbūt buvote auklėjami taip, kad manėte, jog skaitymas yra sunkus darbas, o muzikavimas – atsipalaidavimas, arba atvirkščiai. Šie įsitikinimai dabar lemia, kokia varginanti mums atrodo tam tikra veikla. Vieni įsitikinę, kad protinės pastangos gali suteikti energijos ir įkvėpimo rasti sprendimus sudėtingiausiose gyvenimiškose situacijose ir tai tampa realybe, o kiti vis galvoja, kad nieko nepavyks, ir tai tampa realybe.
Labai dažnai girdžiu įvairiausius neigiamo mąstymo aspektus, kuriais leidžiame sau teršti mintis nuolat apie tai mintydami: kad vyras ar žmona nepakankamai dėmesio skiria? Vyras ne tokias gėles parnešė ar žmona ne taip kambarius sutvarkė? Vaikai ne taip daiktus pasidėjo arba niekaip negali atsitraukti nuo telefonų? Kodėl nepaskambino ar neparašė? Kodėl viršininkas nepakėlė atlyginimo? Kodėl turiu daryti šituos darbus, juk jie man nepriklauso? Begalybė pačių įvairiausių situacijų.
Kodėl norime kontroliuoti kitų mąstymą, nors negebame susitvarkyti su savuoju?
Vaikai ne taip tvarkosi ar mokosi, o vyras / žmona nepaskambino ar neparašė, nors, mūsų įsivaizdavimu, turėjo tai padaryti, viršininkas nepakėlė atlyginimo, nes, mūsų nuomone, mes pagerinome savo kompetencijas ir jis privalo tai padaryti. Niekas nemoka skaityti kito minčių ir jeigu mes to nepasakome, kitas negali perprasti mūsų lūkesčių. Tada kitų žmonių veiksmai mums sukelia stiprias emocijas, kurias sunku pakelti, ir tai daro įtaką mūsų elgsenai. Atėjus kritiniam momentui mes tai išrėkiame, išplūstame kitus ar kitais būdais bandome padėti sau – rasti vidinę ramybę ir atsikratyti įtampos. Vieniems pavyksta priversti kitus elgtis taip, kaip mes tikimės, ir jie padaro tai, ko iš jų reikalaujama ar ko tikimasi, o kiti priešingai – maištauja ir nedaro. Tada turime keistis patys, keisdami savo elgesį ir požiūrį į šias situacijas, antraip tarpusavio konfliktai tik gilėja ir stiprėja. Tokiu atveju abi pusės darosi nelaimingos, ieško sąjungininkų, bando guostis artimiesiems, taip toliau plėsdami neigiamas mintis ir sėdami savo bei kitų galvose neigiamą mąstymą, keldami sau ir kitiems vidinę įtampą.
Pamatyti teigiamas sunkumų puses ar parodyti empiriją žmonėms, kurie mus skaudina, išvysti, kokios mus apėmusios emocijos, kurios 5 kartus stipresnės už laimę ir ramybę suteikiančias emocijas, trukdo. Stiprių emocijų apimti mes leidžiame savo galvoje dominuoti neigiamoms mintims apie tai, kad esame nepakankamai geri arba kiti yra blogesni, nes nedaro mūsų laimingų. Kiti yra tokie, kokie yra, ir mes negalime priversti jų daryti tai, ko jie nenori ar ko norime mes. Jie yra pačios geriausios savęs versijos tose situacijose, į kurias mes juos pastūmėjame savo žodžiais ir veiksmais. Mes tik galime ir esame atsakingi už savo veiksmus bei žodžius, kuriuos ištariame apimti stiprių jausmų. Tik mes galime nuspręsti, kokie žodžiai išeis iš mūsų lūpų ir kokius veiksmus pasirinksime, norėdami padėti sau pasijusti geriau. Vieni rinksimės draskytis ir visaip manipuliuoti, kad tik priverstume kitus elgtis taip, kaip mums atrodo geriausia. Kiti suprantame, kad kitas žmogus yra asmenybė, ir gebame gerbti jo pasirinkimus bei asmenines ribas, parodydami empatiją, rūpestį ir pagalbą, kai jam labiausiai to reikia, kai yra apimtas stiprių jausmų.
Kiekvienas esame atsakingas už savo mąstymą
Kai įvyksta situacijos, kurios sukelia stiprius jausmus, mintyse pradedame piešti scenarijus, kad kitas žmogus netinkamai su mumis elgiasi, nevertina mūsų, nemyli, negerbia, koks jis blogas ir kaip mus skaudina. Pinasi visokiausi tų situacijų sprendimo scenarijai. Jeigu mus valdo stiprios neigiamos emocijos, su kuriomis sunku išbūti, griebiamės spontaniškų veiksmų, kad palengvėtų: rėkti, bartis, plūstis ir kt. Toks elgesys rodo, kad mums reikia pagalbos nusiraminant ir atgauant vidinę ramybę. Bet taip, kaip mes tos pagalbos prašome, kitiems labai sunku ją suteikti, nes ir juos apima neigiami jausmai, kuriuos sukelia mūsų destruktyvūs veiksmai ir žodžiai. Jie bando panašiu elgesiu padėti sau atgauti vidinę ramybę. Taip paskęstame neigiamose emocijose, neveiksminguose veiksmuose ir žodžiuose, nuolatiniuose barniuose ir konfliktuose, o tai tik dar labiau gilina tarpusavio nesutarimus ir vidinę įtampą. Kad išvengtume tokių situacijų, turime keisti mąstymą, pradėti galvoti apie kitus, ieškodami juose teigiamų savybių ir jiems tai akcentuodami.
Galime padėti sau visas mintis sutelkdami į teigiamų dalykų pastebėjimą ir paleisdami į visatą teigiamas mintis, nes mūsų jausmų interpretacija gali pridaryti daugiau žalos nei patys jausmai. Dažnai užtenka nedidelio požiūrio performavimo, kad pasijustume geriau. Noriu priminti, kokia yra stipri mūsų smegenų įtaka organizmui. Streso grandinės komponentai neturi jutimo organų, kad automatiškai įvertintų pavojų, mes visada reaguojame į sudėtingą psichologinį konstruktą, paremtą mūsų įsitikinimais ir lūkesčiais. Kai tai suprantame, galime jį pakeisti stabdydami neigiamų minčių srautą galvoje ir sąmoningai pradėdami ieškoti naudos konstruktyviose bei naujus įgūdžius ugdančiose situacijose. Yra geras posakis: jei negali ko nors pakeisti, keisk požiūrį į tai. Greitas savo įsitikinimų permąstymas gali padėti susidoroti su kasdieniais rūpesčiais, dėl kurių jaučiamės nelaimingi ir išsekę.
Tikrai tai nelengva padaryti, tam reikia praktikuotis, bet visi dideli pokyčiai prasideda nuo mažų žingsnelių. Net jei suprasime, kad neigiamai mąstome, ir pradėsime mokytis mąstyti teigiamai apie žmones, save, jau bus didelio pokyčio pradžia. Jei nepasitikime savimi, nes vaikystėje girdėjome labai daug kritikos savo atžvilgiu, nepasitikime ir kitais, norime juos kontroliuoti, nurodinėti jiems ir atimti galimybę kaupti savo gyvenimiškus patyrimus. Dažniausiai tai nutinka ne tik poros ar darbo santykiuose, bet ir tarp tėvų bei vaikų. Tėvai, naudodamiesi suaugusiojo statusu, net patys to nejausdami, labai daug nurodinėja savo vaikams: darželinukams – kaip jie turi eiti, kad negali straksėti ar eidami varnų stebėti, pradinukams – patikrindami, ar visi daiktai kuprinėje, o paaugliams – neleisdami apsispręsti ir priimti jiems svarbių gyvenimo sprendimų ar įgyti prasmingų patirčių. Įsivaizduojame, kad esame geri tėvai nurodinėdami savo vaikams ir kontroliuodami. O iš tikrųjų taip elgdamiesi atimame iš jų drąsą klysti bei mokytis iš savo patirčių, kas trukdo kaupti gyvenimo patirtį atliekant savo gyvenimiškus kokybinius tyrimus.
Išvaduokime savo vaikus nuo patiriamų sunkumų
Daugumos iš mūsų vaikystėje niekas nemokė jausti, nesakė, kad jausmai yra rimta. Juk gebėdami atpažinti savo jausmus, kurie lemia mūsų mintis ir mąstymą, galime kurti pasitikėjimu, pagarba kito žmogaus jausmams ir empatija grįstus tarpusavio ryšius. Juk tik kartu galime nuveikti didelius darbus, nes esame sukurti dirbti kartu. Ir kaip įdomiai viskas klostosi. Juk augindami vaikus linkime jiems visa ko geriausio. Tik kartais pamirštame, kokiais būdais tą rūpestį parodome.
Mane nustebino rezultatai, kuriuos gavau atlikusi tyrimą su 14–18 metų paaugliais. Buvau įsitikinusi, kad didžiausią vidinę įtampą paaugliams kelia pažymiai, mokytojų vertinimas ar draugų patyčios, bet klydau. Net 85 proc. paauglių didžiausią įtampą kelia santykiai su tėvais. Kartais tėvai, norėdami padėti savo vaikams ir turėdami pačių geriausių ketinimų, griebiasi tokių netikėtų pagalbos formų, nuo kurių vaikų kūnas įsitempia, o emocijos sprogsta.
Kartais tėvų reakcijos būna arti nužmogėjimo (empatijos, rūpesčio ir atjautos sumažėjimas) ribos, kas vėliau tėvams sukelia kaltės jausmą, sumažėja pasitikėjimas tarpusavio santykiais, nebematoma vaiko stipriųjų pusių, kas veda į akligatvį. Dažnu atveju įstringame savo mąstyme ir destruktyvių veiksmų modelyje, nes nuolat susiduriame su tas emocijas skatinančiu dirgikliu.
Kaip išeiti iš destruktyvių tėvų ir vaikų tarpusavio santykių?
Pirmas žingsnis – pakeisti požiūrį į pačią situaciją. Pirmiausia mūsų galvose turi įvykti mąstymo pokytis – greitas savo įsitikinimų permąstymas gali padėti susidoroti su kasdieniais rūpesčiais, dėl kurių jaučiamės nelaimingi ir išsekę. Mūsų požiūris turi įtakos mūsų elgesiui. Pasak D. Robson (2022), stresą kelia ne tai, kas įvyksta, o tai, kaip tai priimame. Praplėtę savo supratimą apie lūkesčių poveikį, galime pagaliau imtis praktinių veiksmų – galbūt taip užbaigsime keleto metų senumo karą su vidiniu nerimu. Svarbu išmokti priimti savo nemalonius jausmus, o ne aktyviai juos slopinti. Tai galime padaryti tik mes patys, stengdamiesi dėl paties mylimiausio žmogaus – savęs. Tik mes patys esame atsakingi, kas vyksta mūsų galvose ir kokioms mintims leidžiame dominuoti bei užvaldyti. Pavyzdžiui, tas, kurį įsimylime, visą dieną nuolatos būna su mumis, nesvarbu, kad tik mintyse. Ir štai mes jau įkliuvome, jo ilgimės. O jeigu esi mama ar tėtis, niekada negalėsi juo nebūti, nes vaikai liks vaikais visą gyvenimą. Mums reikia, kad su mumis būtų mylintis žmogus, nuramintų, saugotų, kai kopiame stačiais, uolėtais šlaitais. Skausmingiausia, kai nerandame išėjimo netekę draugo, kuris padėdavo tai padaryti. Pastebėjote, kad vis darote tą patį akivaizdžiai betikslį veiksmą arba jūsų elgesys jums pačiai / pačiam yra žalingas? Apsideginimas (Brene‘o Browno terminas) – tas vidinis skausmas toks stiprus, kad visiškai neproporcingai reaguojate į įvykius. Tampate kiškeliu, besislepiančiu po gyvatvore. Jaučiatės visiškai išsekę.
Štai svarbiausias istorijos moralas: gera savijauta yra ne buvimas, bet veikimo būsena. Vien mąstant, kad kiti turi daryti mus laimingus, to gali ir nenutikti, kiti gali nenorėti keistis, bet mes turime pasistengti dėl savęs pasijusti geriau. Tose situacijose, kur negalime pakeisti kitų žmonių ar aplinkybių, galime pakeisti požiūrį į kitus ars situacijas. Pradėję mąstyti kitaip, galėsime keisti ir savo veiksmus bei žodžius. Niekas negali priversti mūsų mėgdžioti elgesio, dėl kurio nesusikuriame tokio gyvenimo, kokio norime. Laimė, remiantis šiuolaikiniais smegenų tyrimais, turime begalę metodų, kurie gali pagelbėti šiame procese. Pirmiausia – pasirūpinti savimi ir savo gerove privalome dėl rodomo pavyzdžio vaikams, nes jie per veidrodinius neuronus tiesiogiai mokosi tam tikrų elgesio pavyzdžių. Kodėl leidžiame neigiamoms mintims teršti savo mąstymą?
Raktas į sveikatą ir pozityvią mąstyseną glūdi mumyse
Kiekvienas žmogus yra atsakingas už save, savo mąstymą, emocijų raišką ir pasitikėjimą savimi bei kitais. Vieniems pasiseka, nes jie vaikystėje turėjo gerų pavyzdžių ir galėjo išsiugdyti tinkamos mąstysenos pagrindus iki 6 metų. Tinkama mąstysena jiems padeda skirtingose situacijose pasirinkti tinkamus elgesio modelius reiškiant savo jausmus ir sprendžiant iškylančius iššūkius remiantis empatija ir pagarba sau bei kitiems. O kitiems ne taip pasiseka, nes šeimų resursų nepakanka, kad ankstyvoje vaikystėje įgytų reikiamos patirties. Tada mokykla ar kitos bendruomenės gali atlikti šeimos kompensacinę funkciją. Jeigu mes užaugome tokioje šeimoje, turime suprasti savo šaknis ir nekaltinti tėvų suaugę. Esame laisvi nuspręsti, ką daryti gyvenime ir kaip sau padėti, kad išeitume iš negatyvaus mąstymo rato, kad būtume savo vaikams tinkami pavyzdžiai ir padėtume jiems išsiugdyti supratimą, kad tik jie patys gali kontroliuoti savo gyvenimą konstruktyviai mąstydami ir pasirinkdami tinkamus elgesio ir bendravimo modelius.
Tyrimai rodo, kad mes kasdien sau meluojame iki 70 kartų. Anot K. Bernhard (2018), būtent meluojame neteisingai galvodami, nes toleruojame tokias klaidingas mintis, kurios tiesiog šauna į galvą. Kiekviena tokia mintis daro įtaką mūsų gyvenimui ir gerai savijautai. Nei visuomenė, nei gydytojas ir net šeima kritiniu atveju negali nuspręsti, ką mums daryti, o ko – ne. Tik mes patys esame atsakingi už tai, kokios mintys sukasi galvoje.
Atsakykime į straipsnio temos klausimą – kodėl leidžiame neigiamoms mintims teršti savo mąstymą? Todėl, kad esame įpratę taip mąstyti, kurti neigiamus scenarijus apie kitus, prisigalvoti neigiamų dalykų. Mes perėmėme tokią mąstymą iš savo artimiausios aplinkos, bet būdami suaugę galime jį keisti, jeigu tai mums trukdo ir apsunkina gyvenimą. Niekada nevėlu keistis. Verta pasistengti dėl mylimiausio žmogaus – Savęs, pakeisti požiūrį į situacijas, kai negalima pakeisti kitų ar aplinkybių. O jeigu esame tėvai, tikrai verta tai padaryti ir dėl savo vaikų, kad jiems netektų susidurti su tuo pačiu problemų ratu, užstrigti jame ir nematyti tinkamų išeičių.
Tad padėkime sau išeiti iš stresinių situacijų keisdami savo požiūrį į kitus ir aplinkybes, kad būtume vaikams tinkamas pavyzdys, kuriuo sekdami jie gebėtų susikurti harmoniją viduje, konstruktyviai spręsdami iškylančius iššūkius.
Susikurkime savo laimės pojūtį ir padėkime kitiems pasijusti geriau būnant šalia mūsų.
Kodėl leidžiame neigiamoms mintims teršti savo mąstymą?
Literatūros šaltiniai:
1. Bernhard, K. (2018). Gyvenimas be nuostatų, baimės ir nerimo. Vilnius: Alma littera.
2. Robson, D. (2022). Lūkesčių efektas. Kaip mąstymas gali pakeisti jūsų gyvenimą. Vilnius: Eugrimas.
Kviečiame registruotis į pozityvios tėvystės mokymų platformą: „Kaip užauginti laimingą žmogų” www.ugdykimkartu.lt