Kaip padėti vaikams įveikti adaptacijos iššūkius?
Doc. dr. Sigita Burvytė
2024 m. rugpjūčio 28 d.
Jau tampa tradicija, jog VšĮ „Vaikų ugdymas“ organizuoja paskaitą Vilniaus lopšelio-darželio „Naminukas“ tėveliams, kurių vaikai pradės lankyti darželį.
Kiekvienais metais ugdymo įstaigos direktorė Raminta Petrulionienė, direktorės pavaduotoja ugdymui Regina Vaitkevičienė ir mokytojos suteikia visą reikiamą informaciją tėveliams apie darželį, jame vyraujančią tvarką ir vykdomas veiklas su vaikais. Darželio administracija vertina tėvų švietimą vaikų adaptacijos klausimais, todėl keletas metų iš eilės turiu garbės dalintis vaikų raidos ypatumais bei adaptacijos darželyje subtilybėmis, kad tėveliai galėtų geriau pasiruošti išleisti vaikus į darželį ir gebėtų padėti savo vaikams įveikti adaptacijos iššūkius darželyje. Susitikimo metu tėvai gali užduoti jiems rūpimus klausimus ir, kartu visiems diskutuojant, surasti savo atsakymus.
Šiais metais daug dėmesio buvo skiriama vaikų elgesiui ir gebėjimui susitari su vaikais, kaip reaguoti į vaikų ašaras išsiskyrimo metu. Bendros diskusijos metu padarėme išvadą, kad vaikai girdėtų ir klausytų mūsų – tėvų, tam yra reikalingas tarpusavio ryšys. Kalbėjomės ne apie tokį ryšį, kur nuolat laikome vaiką ,,ant akių“ siekdami jį apsaugoti ir nuolat kartodami: neik, nelipk, netriukšmauk, nebėgiok ir t.t.t, kad jis nesusižeistų, nors vaikai vis tiek nuolat daro tai, ką nori ir, kas jiems patinka. Ir tada mumyse kyla irzulys ir bendravimo tonas nuolat kyla.
Diskusijos metu padarėme šia išvadas:
- Prieš vedant vaiką į darželį svarbu susipažinti su mokytojais, kurie ugdys jūsų atžalas. Tėvų pareiga yra suteikti mokytojams kuo daugiau reikiamos informacijos apie vaiką (kaip vaiką nuraminate, kai jis būna apimtas stiprių jausmų; kaip pasakote ,,ne“ ir kt.).
- Mokytojų pareiga siekti pažinti tėvų ir vaikų bendravimo ypatumus, taikyti tuos pačius elgesio modelius su vaikai, kuriuos taiko tėvai, kai vaikai būna apimti stiprių jausmų. Tai padės greičiau mokytojui užmegzti ryšį su vaikais, kas yra svarbus sklandžios adaptacijos veiksnys.
- Svarbu tėvams pasitikėti mokytojais, kartu su jais bendradarbiauti, keistis informacija apie vaiko adaptacijos raišką darželyje, dalintis iškylančiais sunkumais, kalbėtis ir ieškoti vaiko gerovę ir sėkmingą adaptaciją užtikrinančių sprendimų. Jeigu tėvai nepasitiki mokytojais ir bijo palikti savo vaiką, vaikai tai jaučia, jiems sunku pasilikti, o mokytojams sunku megzti tarpusavio ryšį su vaikais. Tokiu atveju reikėtų pasiieškoti kito darželio ir kitų mokytojų, kuriais pasitikite arba labiau pažinti mokytojus ir stiprinti pasitikėjimą jais. Tik bendras tėvų ir mokytojų veikimas padeda vaikams sklandžiai įveikti adaptacijos iššūkius. Pasitikėti pedagogais ir kurti pagarba bei parama vieni kitiems paremtus tarpusavio santykius.
- Siekiant palengvinti vaikų adaptaciją, kurkime tokias aplinkas, kur vaikas laisvai ir saugiai galėtų tyrinėti jį supantį pasaulį, o jam susidūrus su iššūkiais padėtume jam savarankiškai juos įveikti. Pvz. tėtis sukuria vaikui barjerą – juostomis užveria tiltelio takelį. Pats perlipa per juostomis užtvertą tiltelio takelį ir nueina tolėliau. Sūnus bando perlipti, bet prakiša koją tik pro vieną juostą ir įsipainioja. Tėtis grįžta, ištraukia sūnų, bet neperkelia jo, o palieka pačiam sugalvoti, kaip įveikti šią ,,kliūtį“, o pats atsisėda kiek tolėliau – vaikui matomoje vietoje – laukdamas stebi, kada sūnus pats sugalvos kaip perlipti. Ir jis sugalvojo – perlipo juostas po vieną. Tėtis jį pasveikino ir jie nuėjo kartu. Tai yra požiūris į vaiką. Kokiu žmogumi mes jį norime užauginti, tai tokius ir kontekstus turime kurti, kad jie išsiugdytų reikiamus įgūdžius. Šiuo atveju tėtis pasitiki sūnumi, kad jis sugalvos, kaip įveikti kliūtį ir neatima iš jo galimybės pačiam mokytis spręsti iškilusius sunkumus pagal savo amžių su kuriais susiduria. Tik per praktines situacijas formuojasi vaikų mąstymo pagrindai – spręsti pačiam sunkumus, ar garsiai rėkti tol, kol ateis tėvai, kurie viską už juos padarys. Taip susiformuoja supratimas, kad užtenka gyvenime garsiai rėkti ir kiti daro mane laimingą. Aš tarsi nesimokau prisiimti atsakomybės už savo gyvenimo laimę, tada tampu priklausomu nuo kitų pagalbos ir mano gerovė priklauso nuo kitų geranoriškumo man padėti ar už mane padaryti.
- Vaiko ašaros atsisveikinimo metu – normalus ir savaime suprantamas reiškinys. Tėvelių veiksmai, žodžiai ir automatinės reakcijos nulemia ar tai taps nuolatiniu atsisveikinimo ritualu, ar vaikas formuosis kitokius atsisveikinimo ritualus. Kaip mes reaguojame į vaiko jausmus nulemia, kiek jis jausis saugus naujoje aplinkoje ir, kiek mūsų reakcijos sukels jam vidinę įtampą. Pvz. vaikui sakome, kad jam ten bus smagu, o patys verkiame ,,krokodilo ašaromis“, tai vaikui kelia vidinę įtampą ir sumišimą, nes jį gąstina mamos ašaros. Jo baimės jausmas sustiprėja, nes jo mamai/tėčiui, kurie yra saugumo uostas, atrodo labai baisu. Tai vaikas nebesupranta, kas ten jo laukia, jeigu net mamai ir tėčiui baisu. Būkime nuoširdūs su savo vaikais ir įvardinkime jiems tai, kaip jaučiamės, bet duokime viltį, kad, kai apsipras darželyje, baimė praeis ir jam ten patiks žaisti su naujais žaislais bei kitais vaikais.
- Kuo daugiau vaikai yra savarankiški pagal savo amžių, tuo jiems lengviau yra adaptuotis. Jeigu jie geba įvardinti keliais žodžiais ko nori, bando valgyti su šaukštu ir šakute, pratinasi sėdėti ant puoduko ir atsisako sauskelnių, saugiai tyrinėja juos supantį pasaulį, tuo jiems lengviau įveikti adaptacijos iššūkius. Tad, prieš pradedant vaiką leisti į darželį, pratinkime sėdėti ant puoduko, nemaitinkime prie įjungtų filmukų, priartinkime dienos rėžimą prie to, koks bus darželyje.
Šiuos pagrindinius klausimus apžvelgėme diskusijoje.
Pateikiame bendras rekomendacijas, kurios padės padėti savo vaikams lengviau įveikti adaptaciją.
Su meile, Sigita Burvytė
Doc. dr. Sigita Burvytė
2024 m. rugpjūčio 28 d.
Jau tampa tradicija, jog VšĮ „Vaikų ugdymas“ organizuoja paskaitą Vilniaus lopšelio-darželio „Naminukas“ tėveliams, kurių vaikai pradės lankyti darželį.
Kiekvienais metais ugdymo įstaigos direktorė Raminta Petrulionienė, direktorės pavaduotoja ugdymui Regina Vaitkevičienė ir mokytojos suteikia visą reikiamą informaciją tėveliams apie darželį, jame vyraujančią tvarką ir vykdomas veiklas su vaikais. Darželio administracija vertina tėvų švietimą vaikų adaptacijos klausimais, todėl keletas metų iš eilės turiu garbės dalintis vaikų raidos ypatumais bei adaptacijos darželyje subtilybėmis, kad tėveliai galėtų geriau pasiruošti išleisti vaikus į darželį ir gebėtų padėti savo vaikams įveikti adaptacijos iššūkius darželyje. Susitikimo metu tėvai gali užduoti jiems rūpimus klausimus ir, kartu visiems diskutuojant, surasti savo atsakymus.
Šiais metais daug dėmesio buvo skiriama vaikų elgesiui ir gebėjimui susitari su vaikais, kaip reaguoti į vaikų ašaras išsiskyrimo metu. Bendros diskusijos metu padarėme išvadą, kad vaikai girdėtų ir klausytų mūsų – tėvų, tam yra reikalingas tarpusavio ryšys. Kalbėjomės ne apie tokį ryšį, kur nuolat laikome vaiką ,,ant akių“ siekdami jį apsaugoti ir nuolat kartodami: neik, nelipk, netriukšmauk, nebėgiok ir t.t.t, kad jis nesusižeistų, nors vaikai vis tiek nuolat daro tai, ką nori ir, kas jiems patinka. Ir tada mumyse kyla irzulys ir bendravimo tonas nuolat kyla.
Diskusijos metu padarėme šia išvadas:
- Prieš vedant vaiką į darželį svarbu susipažinti su mokytojais, kurie ugdys jūsų atžalas. Tėvų pareiga yra suteikti mokytojams kuo daugiau reikiamos informacijos apie vaiką (kaip vaiką nuraminate, kai jis būna apimtas stiprių jausmų; kaip pasakote ,,ne“ ir kt.).
- Mokytojų pareiga siekti pažinti tėvų ir vaikų bendravimo ypatumus, taikyti tuos pačius elgesio modelius su vaikai, kuriuos taiko tėvai, kai vaikai būna apimti stiprių jausmų. Tai padės greičiau mokytojui užmegzti ryšį su vaikais, kas yra svarbus sklandžios adaptacijos veiksnys.
- Svarbu tėvams pasitikėti mokytojais, kartu su jais bendradarbiauti, keistis informacija apie vaiko adaptacijos raišką darželyje, dalintis iškylančiais sunkumais, kalbėtis ir ieškoti vaiko gerovę ir sėkmingą adaptaciją užtikrinančių sprendimų. Jeigu tėvai nepasitiki mokytojais ir bijo palikti savo vaiką, vaikai tai jaučia, jiems sunku pasilikti, o mokytojams sunku megzti tarpusavio ryšį su vaikais. Tokiu atveju reikėtų pasiieškoti kito darželio ir kitų mokytojų, kuriais pasitikite arba labiau pažinti mokytojus ir stiprinti pasitikėjimą jais. Tik bendras tėvų ir mokytojų veikimas padeda vaikams sklandžiai įveikti adaptacijos iššūkius. Pasitikėti pedagogais ir kurti pagarba bei parama vieni kitiems paremtus tarpusavio santykius.
- Siekiant palengvinti vaikų adaptaciją, kurkime tokias aplinkas, kur vaikas laisvai ir saugiai galėtų tyrinėti jį supantį pasaulį, o jam susidūrus su iššūkiais padėtume jam savarankiškai juos įveikti. Pvz. tėtis sukuria vaikui barjerą – juostomis užveria tiltelio takelį. Pats perlipa per juostomis užtvertą tiltelio takelį ir nueina tolėliau. Sūnus bando perlipti, bet prakiša koją tik pro vieną juostą ir įsipainioja. Tėtis grįžta, ištraukia sūnų, bet neperkelia jo, o palieka pačiam sugalvoti, kaip įveikti šią ,,kliūtį“, o pats atsisėda kiek tolėliau – vaikui matomoje vietoje – laukdamas stebi, kada sūnus pats sugalvos kaip perlipti. Ir jis sugalvojo – perlipo juostas po vieną. Tėtis jį pasveikino ir jie nuėjo kartu. Tai yra požiūris į vaiką. Kokiu žmogumi mes jį norime užauginti, tai tokius ir kontekstus turime kurti, kad jie išsiugdytų reikiamus įgūdžius. Šiuo atveju tėtis pasitiki sūnumi, kad jis sugalvos, kaip įveikti kliūtį ir neatima iš jo galimybės pačiam mokytis spręsti iškilusius sunkumus pagal savo amžių su kuriais susiduria. Tik per praktines situacijas formuojasi vaikų mąstymo pagrindai – spręsti pačiam sunkumus, ar garsiai rėkti tol, kol ateis tėvai, kurie viską už juos padarys. Taip susiformuoja supratimas, kad užtenka gyvenime garsiai rėkti ir kiti daro mane laimingą. Aš tarsi nesimokau prisiimti atsakomybės už savo gyvenimo laimę, tada tampu priklausomu nuo kitų pagalbos ir mano gerovė priklauso nuo kitų geranoriškumo man padėti ar už mane padaryti.
- Vaiko ašaros atsisveikinimo metu – normalus ir savaime suprantamas reiškinys. Tėvelių veiksmai, žodžiai ir automatinės reakcijos nulemia ar tai taps nuolatiniu atsisveikinimo ritualu, ar vaikas formuosis kitokius atsisveikinimo ritualus. Kaip mes reaguojame į vaiko jausmus nulemia, kiek jis jausis saugus naujoje aplinkoje ir, kiek mūsų reakcijos sukels jam vidinę įtampą. Pvz. vaikui sakome, kad jam ten bus smagu, o patys verkiame ,,krokodilo ašaromis“, tai vaikui kelia vidinę įtampą ir sumišimą, nes jį gąstina mamos ašaros. Jo baimės jausmas sustiprėja, nes jo mamai/tėčiui, kurie yra saugumo uostas, atrodo labai baisu. Tai vaikas nebesupranta, kas ten jo laukia, jeigu net mamai ir tėčiui baisu. Būkime nuoširdūs su savo vaikais ir įvardinkime jiems tai, kaip jaučiamės, bet duokime viltį, kad, kai apsipras darželyje, baimė praeis ir jam ten patiks žaisti su naujais žaislais bei kitais vaikais.
- Kuo daugiau vaikai yra savarankiški pagal savo amžių, tuo jiems lengviau yra adaptuotis. Jeigu jie geba įvardinti keliais žodžiais ko nori, bando valgyti su šaukštu ir šakute, pratinasi sėdėti ant puoduko ir atsisako sauskelnių, saugiai tyrinėja juos supantį pasaulį, tuo jiems lengviau įveikti adaptacijos iššūkius. Tad, prieš pradedant vaiką leisti į darželį, pratinkime sėdėti ant puoduko, nemaitinkime prie įjungtų filmukų, priartinkime dienos rėžimą prie to, koks bus darželyje.
Šiuos pagrindinius klausimus apžvelgėme diskusijoje.
Pateikiame bendras rekomendacijas, kurios padės padėti savo vaikams lengviau įveikti adaptaciją.
Su meile, Sigita Burvytė