Aš – gamtai, gamta – man
2024-11-11
Dr. Sigita Burvytė
Kiekvienas esame gamtos dalis. Remdamiesi šiuo požiūriu, nagrinėjame savo emocijų pasaulį, gamtą ir jos poveikį mūsų santykiui su ja neformalaus ugdymo būrelyje „Aš – gamtai, gamta – man“.
Spartus gyvenimo tempas įsuka į kasdienių veiksmų rutiną ir lieka mažai laiko patyrinėti savo emocijas, suprasti automatinius veiksmus bei pasinaudoti gamtos terapiniais resursais. Pasikalbėkime apie emocijų pažinimą, savireguliaciją ir santykį su gamta. Jeigu žmogus nuo vaikystės mokosi save suprasti, atpažinti emocijas, ugdosi savireguliacijos įgūdžius, sugyventi su kitais bei pasinaudoti gamtos resursais, tada gali jaustis laimingas realizuodamas save prasmingoje ir pridėtinę vertę kuriančioje veikloje.
Stebėdami ir pažindami gamtą galime geriau pažinti ir suprasti save, suvokti, kaip metų laikai ir kiti gamtoje vykstantys procesai veikia emocijas ir kasdienę jauseną. Gamta yra didžiuliai ne tik išteklių, bet ir terapiniai resursai, gyvenimo dėsnių supratimo mokytoja.
Ypač vaikystėje svarbu suprasti ir pažinti gamtos terapinę galią, mokėti pasitelkti ją savo emocijų ugnikalniui numalšinti. Kuo jaunesniame amžiuje išmoksti pažinti savo emocijas, suprasti, kokios jų atsiradimo priežastys, tuo geriau gali jas tyrinėti ir išmokti savireguliacijos pasitelkdamas gamtos terapinius resursus, taip natūraliai gimsta ypatingas ryšys su gamta. Jis padeda geriau pažinti save, valdyti emocijas pasitelkiant gamtos resursus, kurti prasmingus, draugiškus gamtai ir ją tausojančius projektus. Suprasdami ir mylėdami gamtą, vaikai gali rasti būdą, kaip tvirtai jaustis aplinkoje ir realizuoti save, kartu saugodami ją, o tai svarbu galvojant apie žmonijos išlikimą.
Emocijų pažinimas per santykį su gamta
Pažindami save vaikai kuria harmoningus santykius su kitais, priima save ir gerai jaučiasi, o tai suteikia jiems daugiau pasitikėjimo savimi ir kitais, padeda mokytis sugyventi ir prasmingai veikti. Emocijų pažinimas vaikams – tai pirmieji žingsniai link savęs suvokimo ir savireguliacijos. Kol neatpažįstame savo emocijų, nesuvokiame jų kilmės, tol emocijos valdo mus, esame nesąmoningi ir negebame susivaldyti, leidžiame, kad emocijos mus valdytų. Emocijų vedami veikiame spontaniškai, dažnai tam, kad palengvėtų, skaudiname kitus, nes tik taip galime išgyventi ir išbūti šiame pasaulyje, nes tampa labai sunku emociškai.
Kuo geriau pažįstame save, tuo labiau galime suprasti bendrą aplinkos kontekstą. Blogiausiai besielgiantis vaikas yra geriausia savo kopija tuo metu, kokia gali būti. Jo elgesys rodo, kad jaučia įtampą, ir tarsi prašo pagalbos, siekdamas sumažinti įtampą. Aplinkiniai taip pat yra žmonės ir pirmiausia reaguoja į vaiko veiksmus, o jo emocijos ir vidiniai išgyvenimai dažnu atveju lieka nepastebėti. Vaikų emocinių proveržių momentais suaugusiųjų pagalba vaikams atpažįstant savo emocijas, parodant ypatingą empatiją ir jautrumą jo emocijoms, yra didelė parama vaikui ir kelio link savęs pažinimo ir savireguliacijos ugdymosi pradžia.
Gamta gali tapti geriausia edukacijos ir terapijos erdve mokantis atpažinti emocijas ir jausmus. Pavyzdžiui, jei vaikas mėgsta žaisti krepšinį, galima žaisti kartu, stebėti tarpusavio santykius, leisti pačiam juos kurti ir plėtoti ir įsikišti tik tada, kai neranda pozityvaus susitarimo tenkindamas savo poreikius, parodant ir padedant pažinti kiekvieno jauseną tokiose situacijose bei nukreipiant į pagarbų tarpusavio susitarimą. Pasivaikščiojimas apie mokyklą takeliais padeda geriau plėtotis pokalbiui nei klasės sienos, vaikai labiau atsipalaiduoja ir gali analizuoti savo emocijas, nes girdėti paukščių čiulbėjimas ir lapų šnarėjimas.
Tik būdami gamtoje vaikai gali suprasti, kaip juos veikia skirtingi garsai, kvapai, vaizdai. Vienus tie patys potyriai ramina, o kitus atvirkščiai – erzina. Kad galėtum susirasti ir atsirinkti bei pritaikyti sau terapines formas, pirmiausia turi jas pažinti per patyrimą. Vieniems vieni sensoriniai potyriai kelia vidinę įtampą, o kitiems – kiti, vienus tas pats garsas ar vaizdas gali raminti, o kitus – trikdyti. Kalbėdamiesi apie tai pažįstame save ir kitus. Pažinimas ugdo toleranciją ir sugyvenimo su kitais įgūdžius, padeda susikurti vidinę ramybę, susikaupti, patirti džiaugsmą ar susižavėjimą. Būnant gamtoje galima suprasti, kaip aplinkos potyriai veikia mūsų jausenas. Pavyzdžiui, pajutus liūdesį, nebūtina dėl to kaltinti kitų, galima rasti kitokių būdų liūdesiui išgyventi. Stebėti, kaip skrenda paukščiai, klausytis čiurlenančio upelio ir negalvoti apie tai, kad neturiu draugų, džiaugtis tuo, ką matai ir girdi. Stebint lėtą upės tėkmę ar plaukiančius debesis galima susikurti vidinę ramybę net užplūdus sunkiausiems jausmams, kurie primena, kad viskas praeina.
Stebėdami gamtos ciklus, vaikai gali suvokti, kad kiekviena emocija – kaip gamtos reiškinys – turi savo laiką ir vietą. Pavyzdžiui, lietus, kuris gali kelti liūdesį ar nerimą, yra būtinas gamtai, kad ji augtų ir žydėtų. Šis supratimas gali padėti vaikams lengviau priimti ir savo emocijas kaip natūralų, nors kartais trumpalaikį reiškinį.
Savireguliacijos svarba mokantis iš gamtos
Savireguliacija – tai gebėjimas valdyti savo elgesį ir emocijas, kad jos netrukdytų siekti tikslų ar išlaikyti pusiausvyrą. Gamta čia tampa ne tik drauge, bet ir pavyzdžiu. Gamtoje viskas turi savo tvarką, ritmą ir pusiausvyrą. Žaisdami tai, ką vaikai mėgsta, mes mokomės stebėti aplinką ir sugyventi su ja. Įgyvendindami jiems pasiūlytą STREAM edukacinę veiklą vaikai turi galimybę pažinti save, ugdyti valią bei sugyvenimo su kitais įgūdžius.
Pavyzdžiui, eidami į stadioną žaisti krepšinio radome giliukų, kurių prisirinkome ir juos naudosime bendrai kūrybai. Stebėdami artimiausią gamtą mokomės tausoti jos resursus ir jos gėrybes panaudoti kūrybos procese bei terapinėje veikloje, tarpusavio santykiams stiprinti. Stebėdami ir pažindami gamtos dėsnius vaikai mokosi ir ugdosi savąjį žinojimą bei supratimą, kad jie taip pat gali mokytis valdyti savo emocijas, jei žino, kaip tai daryti, jeigu turi tam reikiamų instrumentų.
Pavyzdžiui, jei kyla stiprių emocijų, gamta suteikia galimybę nusiraminti ir atgauti pusiausvyrą – klausytis jūros bangų mūšos ar jaučiant žolę po kojomis. Taip, kaip paukštis ieško prieglobsčio per audrą, vaikas gali išmokti ieškoti ramių ir saugių nusiraminimo būdų. Išmokęs savireguliacijos gamtoje, vaikas galės lengviau taikyti šiuos įgūdžius ir kasdienybėje, kas suteiks jam vidinės ramybės ir padės sugyventi su kitais.
Gamta kaip kūrybos ir prasmingos veiklos šaltinis
Kai vaikas pažįsta save ir įgyja savireguliacijos įgūdžių, jam atsiveria galimybė išreikšti save per kūrybą gamtoje. Vaikai gali kurti prasmingus, aplinką tausojančius projektus, pavyzdžiui, sodinti augalus, statyti paukščių lesyklėles ar tvarkyti aplinką. Tokia veikla ne tik moko atsakomybės, bet ir ugdo pagarbą gamtai. Pavyzdžiui, nuėję į žaidimų aikštelę žaisti, pirmiausia ją susitvarkėme.
Suprasdami, kad kiekvienas mūsų veiksmas gali pakenkti mums patiems, kitiems ir gamtai arba suteikti vidinės ramybės, pilnatvės ir prasmės, galime prisidėti prie gamtos išsaugojimo ir gerovės arba pakenkti sau, kitiems ir gamtai. Visi esame vieni su kitais susiję. Kiekvienas mūsų buvimas gamtoje ir, atrodytų, paprastas bei nereikšmingas pašnekesys su vaiku turėdavo gilią edukacinę prasmę ir prisidėdavo prie kiekvieno vaiko asmeninės atsakomybės ugdymo – tausoti savo, kitų ir gamtos resursus. Vaikų santykis su gamta ir požiūris į save, kitus ir gamtą, patirti ir išgyvenami jausmai bei emocijos, jų pažinimas ir tyrinėjimas, supratimas, jų kilmės atpažinimas padeda ugdyti savireguliacijos įgūdžiams, stiprina gamtos tausojimo suvokimą ir savo atsakingo elgesio su gamta, savimi ir kitais svarbą.
Savęs pažinimas ir santykio su gamta, kitais ir savimi bei savireguliacijos ugdymosi procesai skatina priimti aplinką tausojančius sprendimus, kurti projektus, kurie ne tik padeda gamtai, bet ir ugdo vaiko pasitikėjimą savo jėgomis, stiprina jo santykį su pasauliu ir pasididžiavimą savimi. O tai tiesioginis kelias į pasitikėjimą savimi ir savo savivertės stiprinimą. Nepasitikintis savimi žmogus negali pasiekti ambicingų tikslų, jie dažniausiai ir lieka tik gražiomis svajonėmis, nusivylimo bei nepasitenkinimo savimi priežastimi.
Mūsų įgyvendintos veiklos, prasmingi pašnekesiai prisidėjo prie vaikų pasitikėjimo savimi ir pozityvios savivertės stiprinimo.
Išvados
Gamta ir žmogus yra glaudžiai susiję. Vaikas, pažindamas savo emocijas ir išmokęs jas atpažinti bei tinkamai reikšti, lengviau supranta gamtos dėsnius ir gali rasti ryšį su ja. Šis ryšys padeda vaikui geriau jaustis gamtoje, suvokti savo vietą joje bei mokytis kurti prasmingą ir pridėtinę vertę kuriantį santykį su gamta ir savimi, kuris saugo ir puoselėja aplinką, kitus ir save. Kuo stipresnis vaiko ryšys su gamta, tuo aiškiau jis supranta, kad „Aš – gamtai, gamta – man“. Tai ne tik žodžiai, o gyvenimo būdas, vedantis link harmonijos su savimi ir pasauliu.
Dr. Sigita Burvytė
2024-11-11
Dr. Sigita Burvytė
Kiekvienas esame gamtos dalis. Remdamiesi šiuo požiūriu, nagrinėjame savo emocijų pasaulį, gamtą ir jos poveikį mūsų santykiui su ja neformalaus ugdymo būrelyje „Aš – gamtai, gamta – man“.
Spartus gyvenimo tempas įsuka į kasdienių veiksmų rutiną ir lieka mažai laiko patyrinėti savo emocijas, suprasti automatinius veiksmus bei pasinaudoti gamtos terapiniais resursais. Pasikalbėkime apie emocijų pažinimą, savireguliaciją ir santykį su gamta. Jeigu žmogus nuo vaikystės mokosi save suprasti, atpažinti emocijas, ugdosi savireguliacijos įgūdžius, sugyventi su kitais bei pasinaudoti gamtos resursais, tada gali jaustis laimingas realizuodamas save prasmingoje ir pridėtinę vertę kuriančioje veikloje.
Stebėdami ir pažindami gamtą galime geriau pažinti ir suprasti save, suvokti, kaip metų laikai ir kiti gamtoje vykstantys procesai veikia emocijas ir kasdienę jauseną. Gamta yra didžiuliai ne tik išteklių, bet ir terapiniai resursai, gyvenimo dėsnių supratimo mokytoja.
Ypač vaikystėje svarbu suprasti ir pažinti gamtos terapinę galią, mokėti pasitelkti ją savo emocijų ugnikalniui numalšinti. Kuo jaunesniame amžiuje išmoksti pažinti savo emocijas, suprasti, kokios jų atsiradimo priežastys, tuo geriau gali jas tyrinėti ir išmokti savireguliacijos pasitelkdamas gamtos terapinius resursus, taip natūraliai gimsta ypatingas ryšys su gamta. Jis padeda geriau pažinti save, valdyti emocijas pasitelkiant gamtos resursus, kurti prasmingus, draugiškus gamtai ir ją tausojančius projektus. Suprasdami ir mylėdami gamtą, vaikai gali rasti būdą, kaip tvirtai jaustis aplinkoje ir realizuoti save, kartu saugodami ją, o tai svarbu galvojant apie žmonijos išlikimą.
Emocijų pažinimas per santykį su gamta
Pažindami save vaikai kuria harmoningus santykius su kitais, priima save ir gerai jaučiasi, o tai suteikia jiems daugiau pasitikėjimo savimi ir kitais, padeda mokytis sugyventi ir prasmingai veikti. Emocijų pažinimas vaikams – tai pirmieji žingsniai link savęs suvokimo ir savireguliacijos. Kol neatpažįstame savo emocijų, nesuvokiame jų kilmės, tol emocijos valdo mus, esame nesąmoningi ir negebame susivaldyti, leidžiame, kad emocijos mus valdytų. Emocijų vedami veikiame spontaniškai, dažnai tam, kad palengvėtų, skaudiname kitus, nes tik taip galime išgyventi ir išbūti šiame pasaulyje, nes tampa labai sunku emociškai.
Kuo geriau pažįstame save, tuo labiau galime suprasti bendrą aplinkos kontekstą. Blogiausiai besielgiantis vaikas yra geriausia savo kopija tuo metu, kokia gali būti. Jo elgesys rodo, kad jaučia įtampą, ir tarsi prašo pagalbos, siekdamas sumažinti įtampą. Aplinkiniai taip pat yra žmonės ir pirmiausia reaguoja į vaiko veiksmus, o jo emocijos ir vidiniai išgyvenimai dažnu atveju lieka nepastebėti. Vaikų emocinių proveržių momentais suaugusiųjų pagalba vaikams atpažįstant savo emocijas, parodant ypatingą empatiją ir jautrumą jo emocijoms, yra didelė parama vaikui ir kelio link savęs pažinimo ir savireguliacijos ugdymosi pradžia.
Gamta gali tapti geriausia edukacijos ir terapijos erdve mokantis atpažinti emocijas ir jausmus. Pavyzdžiui, jei vaikas mėgsta žaisti krepšinį, galima žaisti kartu, stebėti tarpusavio santykius, leisti pačiam juos kurti ir plėtoti ir įsikišti tik tada, kai neranda pozityvaus susitarimo tenkindamas savo poreikius, parodant ir padedant pažinti kiekvieno jauseną tokiose situacijose bei nukreipiant į pagarbų tarpusavio susitarimą. Pasivaikščiojimas apie mokyklą takeliais padeda geriau plėtotis pokalbiui nei klasės sienos, vaikai labiau atsipalaiduoja ir gali analizuoti savo emocijas, nes girdėti paukščių čiulbėjimas ir lapų šnarėjimas.
Tik būdami gamtoje vaikai gali suprasti, kaip juos veikia skirtingi garsai, kvapai, vaizdai. Vienus tie patys potyriai ramina, o kitus atvirkščiai – erzina. Kad galėtum susirasti ir atsirinkti bei pritaikyti sau terapines formas, pirmiausia turi jas pažinti per patyrimą. Vieniems vieni sensoriniai potyriai kelia vidinę įtampą, o kitiems – kiti, vienus tas pats garsas ar vaizdas gali raminti, o kitus – trikdyti. Kalbėdamiesi apie tai pažįstame save ir kitus. Pažinimas ugdo toleranciją ir sugyvenimo su kitais įgūdžius, padeda susikurti vidinę ramybę, susikaupti, patirti džiaugsmą ar susižavėjimą. Būnant gamtoje galima suprasti, kaip aplinkos potyriai veikia mūsų jausenas. Pavyzdžiui, pajutus liūdesį, nebūtina dėl to kaltinti kitų, galima rasti kitokių būdų liūdesiui išgyventi. Stebėti, kaip skrenda paukščiai, klausytis čiurlenančio upelio ir negalvoti apie tai, kad neturiu draugų, džiaugtis tuo, ką matai ir girdi. Stebint lėtą upės tėkmę ar plaukiančius debesis galima susikurti vidinę ramybę net užplūdus sunkiausiems jausmams, kurie primena, kad viskas praeina.
Stebėdami gamtos ciklus, vaikai gali suvokti, kad kiekviena emocija – kaip gamtos reiškinys – turi savo laiką ir vietą. Pavyzdžiui, lietus, kuris gali kelti liūdesį ar nerimą, yra būtinas gamtai, kad ji augtų ir žydėtų. Šis supratimas gali padėti vaikams lengviau priimti ir savo emocijas kaip natūralų, nors kartais trumpalaikį reiškinį.
Savireguliacijos svarba mokantis iš gamtos
Savireguliacija – tai gebėjimas valdyti savo elgesį ir emocijas, kad jos netrukdytų siekti tikslų ar išlaikyti pusiausvyrą. Gamta čia tampa ne tik drauge, bet ir pavyzdžiu. Gamtoje viskas turi savo tvarką, ritmą ir pusiausvyrą. Žaisdami tai, ką vaikai mėgsta, mes mokomės stebėti aplinką ir sugyventi su ja. Įgyvendindami jiems pasiūlytą STREAM edukacinę veiklą vaikai turi galimybę pažinti save, ugdyti valią bei sugyvenimo su kitais įgūdžius.
Pavyzdžiui, eidami į stadioną žaisti krepšinio radome giliukų, kurių prisirinkome ir juos naudosime bendrai kūrybai. Stebėdami artimiausią gamtą mokomės tausoti jos resursus ir jos gėrybes panaudoti kūrybos procese bei terapinėje veikloje, tarpusavio santykiams stiprinti. Stebėdami ir pažindami gamtos dėsnius vaikai mokosi ir ugdosi savąjį žinojimą bei supratimą, kad jie taip pat gali mokytis valdyti savo emocijas, jei žino, kaip tai daryti, jeigu turi tam reikiamų instrumentų.
Pavyzdžiui, jei kyla stiprių emocijų, gamta suteikia galimybę nusiraminti ir atgauti pusiausvyrą – klausytis jūros bangų mūšos ar jaučiant žolę po kojomis. Taip, kaip paukštis ieško prieglobsčio per audrą, vaikas gali išmokti ieškoti ramių ir saugių nusiraminimo būdų. Išmokęs savireguliacijos gamtoje, vaikas galės lengviau taikyti šiuos įgūdžius ir kasdienybėje, kas suteiks jam vidinės ramybės ir padės sugyventi su kitais.
Gamta kaip kūrybos ir prasmingos veiklos šaltinis
Kai vaikas pažįsta save ir įgyja savireguliacijos įgūdžių, jam atsiveria galimybė išreikšti save per kūrybą gamtoje. Vaikai gali kurti prasmingus, aplinką tausojančius projektus, pavyzdžiui, sodinti augalus, statyti paukščių lesyklėles ar tvarkyti aplinką. Tokia veikla ne tik moko atsakomybės, bet ir ugdo pagarbą gamtai. Pavyzdžiui, nuėję į žaidimų aikštelę žaisti, pirmiausia ją susitvarkėme.
Suprasdami, kad kiekvienas mūsų veiksmas gali pakenkti mums patiems, kitiems ir gamtai arba suteikti vidinės ramybės, pilnatvės ir prasmės, galime prisidėti prie gamtos išsaugojimo ir gerovės arba pakenkti sau, kitiems ir gamtai. Visi esame vieni su kitais susiję. Kiekvienas mūsų buvimas gamtoje ir, atrodytų, paprastas bei nereikšmingas pašnekesys su vaiku turėdavo gilią edukacinę prasmę ir prisidėdavo prie kiekvieno vaiko asmeninės atsakomybės ugdymo – tausoti savo, kitų ir gamtos resursus. Vaikų santykis su gamta ir požiūris į save, kitus ir gamtą, patirti ir išgyvenami jausmai bei emocijos, jų pažinimas ir tyrinėjimas, supratimas, jų kilmės atpažinimas padeda ugdyti savireguliacijos įgūdžiams, stiprina gamtos tausojimo suvokimą ir savo atsakingo elgesio su gamta, savimi ir kitais svarbą.
Savęs pažinimas ir santykio su gamta, kitais ir savimi bei savireguliacijos ugdymosi procesai skatina priimti aplinką tausojančius sprendimus, kurti projektus, kurie ne tik padeda gamtai, bet ir ugdo vaiko pasitikėjimą savo jėgomis, stiprina jo santykį su pasauliu ir pasididžiavimą savimi. O tai tiesioginis kelias į pasitikėjimą savimi ir savo savivertės stiprinimą. Nepasitikintis savimi žmogus negali pasiekti ambicingų tikslų, jie dažniausiai ir lieka tik gražiomis svajonėmis, nusivylimo bei nepasitenkinimo savimi priežastimi.
Mūsų įgyvendintos veiklos, prasmingi pašnekesiai prisidėjo prie vaikų pasitikėjimo savimi ir pozityvios savivertės stiprinimo.
Išvados
Gamta ir žmogus yra glaudžiai susiję. Vaikas, pažindamas savo emocijas ir išmokęs jas atpažinti bei tinkamai reikšti, lengviau supranta gamtos dėsnius ir gali rasti ryšį su ja. Šis ryšys padeda vaikui geriau jaustis gamtoje, suvokti savo vietą joje bei mokytis kurti prasmingą ir pridėtinę vertę kuriantį santykį su gamta ir savimi, kuris saugo ir puoselėja aplinką, kitus ir save. Kuo stipresnis vaiko ryšys su gamta, tuo aiškiau jis supranta, kad „Aš – gamtai, gamta – man“. Tai ne tik žodžiai, o gyvenimo būdas, vedantis link harmonijos su savimi ir pasauliu.
Dr. Sigita Burvytė