Kokios spalvos yra niūri diena? Apie vidines gelmes, klydimo drąsą ir Montessori ramybę
Ar kada nors susimąstėte, kokios spalvos yra niūri diena? Atrodytų, atsakymas aiškus – pilka, lietinga, slegiantis dangus. Tačiau gyvenime viskas kur kas paslaptingiau. Diena gali būti niūri, slegianti, o žmogus – jaustis pilnas gyvybės, kūrybinio įkvėpimo ir šviesių minčių, aiškiai matydamas, kad jo darbai kuria kažką prasmingo. Ir atvirkščiai: gali šviesti pati gražiausia saulė, dangus tviskėti tobula žydra (itališkai – azzurro) spalva, jūra būti skaidri iki pat dugno, o viduje – tuštuma, vienatvė, stingulys ir jausmas, kad nematai nei išeities, nei tolesnio kelio.
Kodėl taip yra? Kodėl mūsų smegenys kartais taip stipriai užsiblokuoja ir nustoja veikti kūrybiškai – ieškoti išeičių, sprendimų, matyti horizontą?
Šis klausimas mane užliejo klausantis dainos ir verčiant prasmingus žodžius, kuriuos parašė Giulio Rapetti, žinomas Mogol pseudonimu ir stipriai susijęs su Lucio Battisti kūrybine dvasia. Dainos „Norėčiau… Verčiau ne… bet jei nori…“ (Io vorrei… non vorrei… ma se vuoi) žodžiai sužadino daug minčių. Mes po vieną nieko negalime, tik visi kartu galime nuveikti labai daug, o kartu, jeigu kažkam sunku, mes visi vieni su kitais esame susiję.
„Kaip gali uola
Užtvenkti jūrą.“
„Come può uno scoglio
Arginare il mare“
Šios eilutės susipynė su Domenico Modugno dainos „Piange… ridi“ gelme, kurioje taip taikliai apdainuojamas tas vidinis pasaulio kontrastas:
„Piange… ridi… pasaulis verkia, pasaulis juokiasi…
Ir tu nežinai, kodėl tavoji širdis dainuoja,
Nors aplinkui tvyro tamsa ir liūdesys…“
Šie žodžiai atskleidžia amžiną žmogaus psichikos paradoksą: išoriniai gamtos ar gyvenimo reiškiniai kartais visiškai neatitinka to, kas dedasi mūsų viduje. Šios eilutės nejučia susipynė su neseniai patirtais įspūdžiais lankant nuostabią Scuola dell’Infanzia e Primaria Contardo Ferrini Italijoje. Ten sutiktos dvi mokytojos, Rosa ir Stefania, turinčios milžinišką darbo pagal Marijos Montessori metodiką patirtį, atrodo, galėtų visą dieną dalintis vaikų sėkmės istorijomis. Net vienas pokalbis su jomis palieka neišdildomą pėdsaką.
Bet labiausiai mano viduje nuskambėjo vienas paprastas dalykas: vaikams nėra duodama pastaba, kai jie suklysta.
Kokia tai filosofija! Koks minties gylis ir koks pagarbus žmogaus mokymosi proceso palaikymas.
Kai prarandame intuiciją: įtraukiojo ugdymo iššūkiai ir šiuolaikinių tėvų saviplaka
Vakar su Vytauto Didžiojo universiteto Įtraukiojo ugdymo ir socioedukacinių industrijų magistrantais diskutavome apie tėvų nepasitikėjimą savimi bei savo intuicija, giliai analizuodami šiuolaikinės visuomenės konstruojamus spąstus. Įtraukusis ugdymas šiandien reiškia ne tik pritaikytą aplinką specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams – tai kur kas platesnė socioedukacinė industrija, aprėpianti visą mūsų bendruomenės ekosistemą. Šiandien tėvai kasdieniniuose vaiko poreikiuose pasimeta taip stipriai, kad ieško specialių programėlių: kaip paimti kūdikį, kaip su juo kalbėtis, kiek kartų per dieną jį paglostyti. Nuolat ieškoma mokslinių tyrimų, skaitomos krūvos knygų ir naršoma internete, bandant rasti „tobulą“ ugdymo metodą, nes tikima, kad intuicija yra „neįrodyta“ ir todėl nepatikima.
Kodėl taip nutiko? Mūsų kartų tarpusavio ryšiai tapo trūkinėjantys, fragmentiški. Šiuolaikinės socioedukacinės industrijos diktuoja tam tikrus standartus, o mes nebeperimame per protėvių patirtį to natūralaus, instinktyvaus žinojimo – tiesiog apkabinti, paglostyti, priglausti, be jokio išankstinio plano ar algoritmo.
Magistrantūros paskaitoje priėjome prie dar vieno skaudaus taško, glaudžiai susijusio su įtraukios ir palaikančios aplinkos trūkumu mūsų švietimo sistemoje. Nuo pat mažens daugelis iš mūsų buvome kritikuojami už klaidas. Mes bijojome suklysti, nes troškome geresnio pažymio, gražesnio įvertinimo, tėvų ir mokytojų pasidžiaugimo. O ką gaudavome? Kritiką, kuri ilgainiui atėmė drąsą ieškoti, mokytis ir natūraliai klysti mokantis naujų dalykų.
Pažvelkime į suaugusiųjų pasaulį per šią prizmę. Jeigu žmogus suklysta – jį tuoj pat smerkia, teisia (teismo salėje sėdi visi), bet niekas prieš tai neparodė, kaip daryti teisingai. Jeigu tu ieškai, kuri naujus dalykus – natūralu, kad darysi klaidas, nes klaidžioji po nepramintus klystkelius. O tuomet aplinkiniams taip lengva kritikuoti ir badyti pirštais, kai tu padarai klaidą. Ir tai pasireiškia visuose lygmenyse – tai parodo, koks paviršutiniškas yra mūsų mąstymas ir proto stoka matyti toliau.
Kaip gimsta vidinė sėkmė?
O kaip į klydimą reaguoja patyrusios Montessori mokytojos?
Pavyzdžiui, vaikas mokosi rašyti skaičių ir parašo jį veidrodine tvarka – sakykime, vienetą. Mokytoja pasidžiaugia: „Žiūrėk, parašei vienetą!“ ir nieko nesako apie klaidą. Kitą dieną, visiškai nesusiejant su buvusia situacija, ji paima kortelę, kai vaikas pats susidomi skaičiais, pirštu vedžioja tą skaičių, leidžia vaikui pačiam jį apvedžioti ir garsiai ištarti. Dar kitą dieną ji tiesiog stebi – ar vaikas jau suprato, ar vėl parašė atvirkščiai. Jei dar suklysta – procesas kartojasi ramiai, be įtampos, kol smegenys per pirštų judesius priima signalus ir įrašo informaciją.
Toks paprastas, bet galingas dalykas. Mokytoja žino: pirštų darbas siunčia signalus į smegenis, kurie padeda atsiminti natūraliai. Taip pamažu auga vaiko pasitikėjimas savimi. Jis viduje patiria sėkmę – ir tada net pačią lietingiausią, niūrią dieną jis jaučiasi nugalėtoju, nes supranta, kad išmoko kažką naujo.
Kur auginame sparnus, o kur juos kerpame?
O kaip elgiamės mes, ugdydami savo vaikus?
- Ar auginame jų pasitikėjimą savimi?
- Ar nuolat juos kritikuojame, naiviai tikėdami, kad „taip padedame jiems pasiruošti gyvenimui“?
Vaikai yra per maži, kad suvoktų, iš kur kyla ta nematomai slegianti įtampos banga, iš kur tas impulsyvus ar agresyvus elgesys. Jie tiesiog sugeria mūsų lūkesčių svorį.
Todėl grįžtant prie Lucio Battisti dainos ir niūrios dienos klausimo: galbūt mūsų smegenys užsiblokuoja tuomet, kai per ilgai gyvename baimėje suklysti? Kai esame išmokyti ieškoti ne savo autentiško kelio, o tobulo įvertinimo iš šalies?
Tikrasis kūrybiškumas ir šviesa prasideda ten, kur mes leidžiame sau – ir savo vaikams – klysti, ieškoti, liesti pasaulį pirštais ir žinoti: tu esi vertingas ne už pasiektą rezultatą, o už pačią drąsą ieškoti.
Su meile,
Sigita Burvytė
Ar kada nors susimąstėte, kokios spalvos yra niūri diena? Atrodytų, atsakymas aiškus – pilka, lietinga, slegiantis dangus. Tačiau gyvenime viskas kur kas paslaptingiau. Diena gali būti niūri, slegianti, o žmogus – jaustis pilnas gyvybės, kūrybinio įkvėpimo ir šviesių minčių, aiškiai matydamas, kad jo darbai kuria kažką prasmingo. Ir atvirkščiai: gali šviesti pati gražiausia saulė, dangus tviskėti tobula žydra (itališkai – azzurro) spalva, jūra būti skaidri iki pat dugno, o viduje – tuštuma, vienatvė, stingulys ir jausmas, kad nematai nei išeities, nei tolesnio kelio.
Kodėl taip yra? Kodėl mūsų smegenys kartais taip stipriai užsiblokuoja ir nustoja veikti kūrybiškai – ieškoti išeičių, sprendimų, matyti horizontą?
Šis klausimas mane užliejo klausantis dainos ir verčiant prasmingus žodžius, kuriuos parašė Giulio Rapetti, žinomas Mogol pseudonimu ir stipriai susijęs su Lucio Battisti kūrybine dvasia. Dainos „Norėčiau… Verčiau ne… bet jei nori…“ (Io vorrei… non vorrei… ma se vuoi) žodžiai sužadino daug minčių. Mes po vieną nieko negalime, tik visi kartu galime nuveikti labai daug, o kartu, jeigu kažkam sunku, mes visi vieni su kitais esame susiję.
„Kaip gali uola
Užtvenkti jūrą.“
„Come può uno scoglio
Arginare il mare“
Šios eilutės susipynė su Domenico Modugno dainos „Piange… ridi“ gelme, kurioje taip taikliai apdainuojamas tas vidinis pasaulio kontrastas:
„Piange… ridi… pasaulis verkia, pasaulis juokiasi…
Ir tu nežinai, kodėl tavoji širdis dainuoja,
Nors aplinkui tvyro tamsa ir liūdesys…“
Šie žodžiai atskleidžia amžiną žmogaus psichikos paradoksą: išoriniai gamtos ar gyvenimo reiškiniai kartais visiškai neatitinka to, kas dedasi mūsų viduje. Šios eilutės nejučia susipynė su neseniai patirtais įspūdžiais lankant nuostabią Scuola dell’Infanzia e Primaria Contardo Ferrini Italijoje. Ten sutiktos dvi mokytojos, Rosa ir Stefania, turinčios milžinišką darbo pagal Marijos Montessori metodiką patirtį, atrodo, galėtų visą dieną dalintis vaikų sėkmės istorijomis. Net vienas pokalbis su jomis palieka neišdildomą pėdsaką.
Bet labiausiai mano viduje nuskambėjo vienas paprastas dalykas: vaikams nėra duodama pastaba, kai jie suklysta.
Kokia tai filosofija! Koks minties gylis ir koks pagarbus žmogaus mokymosi proceso palaikymas.
Kai prarandame intuiciją: įtraukiojo ugdymo iššūkiai ir šiuolaikinių tėvų saviplaka
Vakar su Vytauto Didžiojo universiteto Įtraukiojo ugdymo ir socioedukacinių industrijų magistrantais diskutavome apie tėvų nepasitikėjimą savimi bei savo intuicija, giliai analizuodami šiuolaikinės visuomenės konstruojamus spąstus. Įtraukusis ugdymas šiandien reiškia ne tik pritaikytą aplinką specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams – tai kur kas platesnė socioedukacinė industrija, aprėpianti visą mūsų bendruomenės ekosistemą. Šiandien tėvai kasdieniniuose vaiko poreikiuose pasimeta taip stipriai, kad ieško specialių programėlių: kaip paimti kūdikį, kaip su juo kalbėtis, kiek kartų per dieną jį paglostyti. Nuolat ieškoma mokslinių tyrimų, skaitomos krūvos knygų ir naršoma internete, bandant rasti „tobulą“ ugdymo metodą, nes tikima, kad intuicija yra „neįrodyta“ ir todėl nepatikima.
Kodėl taip nutiko? Mūsų kartų tarpusavio ryšiai tapo trūkinėjantys, fragmentiški. Šiuolaikinės socioedukacinės industrijos diktuoja tam tikrus standartus, o mes nebeperimame per protėvių patirtį to natūralaus, instinktyvaus žinojimo – tiesiog apkabinti, paglostyti, priglausti, be jokio išankstinio plano ar algoritmo.
Magistrantūros paskaitoje priėjome prie dar vieno skaudaus taško, glaudžiai susijusio su įtraukios ir palaikančios aplinkos trūkumu mūsų švietimo sistemoje. Nuo pat mažens daugelis iš mūsų buvome kritikuojami už klaidas. Mes bijojome suklysti, nes troškome geresnio pažymio, gražesnio įvertinimo, tėvų ir mokytojų pasidžiaugimo. O ką gaudavome? Kritiką, kuri ilgainiui atėmė drąsą ieškoti, mokytis ir natūraliai klysti mokantis naujų dalykų.
Pažvelkime į suaugusiųjų pasaulį per šią prizmę. Jeigu žmogus suklysta – jį tuoj pat smerkia, teisia (teismo salėje sėdi visi), bet niekas prieš tai neparodė, kaip daryti teisingai. Jeigu tu ieškai, kuri naujus dalykus – natūralu, kad darysi klaidas, nes klaidžioji po nepramintus klystkelius. O tuomet aplinkiniams taip lengva kritikuoti ir badyti pirštais, kai tu padarai klaidą. Ir tai pasireiškia visuose lygmenyse – tai parodo, koks paviršutiniškas yra mūsų mąstymas ir proto stoka matyti toliau.
Kaip gimsta vidinė sėkmė?
O kaip į klydimą reaguoja patyrusios Montessori mokytojos?
Pavyzdžiui, vaikas mokosi rašyti skaičių ir parašo jį veidrodine tvarka – sakykime, vienetą. Mokytoja pasidžiaugia: „Žiūrėk, parašei vienetą!“ ir nieko nesako apie klaidą. Kitą dieną, visiškai nesusiejant su buvusia situacija, ji paima kortelę, kai vaikas pats susidomi skaičiais, pirštu vedžioja tą skaičių, leidžia vaikui pačiam jį apvedžioti ir garsiai ištarti. Dar kitą dieną ji tiesiog stebi – ar vaikas jau suprato, ar vėl parašė atvirkščiai. Jei dar suklysta – procesas kartojasi ramiai, be įtampos, kol smegenys per pirštų judesius priima signalus ir įrašo informaciją.
Toks paprastas, bet galingas dalykas. Mokytoja žino: pirštų darbas siunčia signalus į smegenis, kurie padeda atsiminti natūraliai. Taip pamažu auga vaiko pasitikėjimas savimi. Jis viduje patiria sėkmę – ir tada net pačią lietingiausią, niūrią dieną jis jaučiasi nugalėtoju, nes supranta, kad išmoko kažką naujo.
Kur auginame sparnus, o kur juos kerpame?
O kaip elgiamės mes, ugdydami savo vaikus?
- Ar auginame jų pasitikėjimą savimi?
- Ar nuolat juos kritikuojame, naiviai tikėdami, kad „taip padedame jiems pasiruošti gyvenimui“?
Vaikai yra per maži, kad suvoktų, iš kur kyla ta nematomai slegianti įtampos banga, iš kur tas impulsyvus ar agresyvus elgesys. Jie tiesiog sugeria mūsų lūkesčių svorį.
Todėl grįžtant prie Lucio Battisti dainos ir niūrios dienos klausimo: galbūt mūsų smegenys užsiblokuoja tuomet, kai per ilgai gyvename baimėje suklysti? Kai esame išmokyti ieškoti ne savo autentiško kelio, o tobulo įvertinimo iš šalies?
Tikrasis kūrybiškumas ir šviesa prasideda ten, kur mes leidžiame sau – ir savo vaikams – klysti, ieškoti, liesti pasaulį pirštais ir žinoti: tu esi vertingas ne už pasiektą rezultatą, o už pačią drąsą ieškoti.
Su meile,
Sigita Burvytė