Moters kelias: tarp kūno atminties, dvasios lankstumo ir gebėjimo perkurti save
Šiandien man kilo gilus vidinis poreikis paanalizuoti ir pasigilinti į moters gyvenimo kelią, jame kylančius iššūkius ir tai, ką kiekviena iš mūsų su jais darome.
Kiekvienos moters gyvenime pasitaiko ir šviesių, lengvų momentų, ir akimirkų, kai atrodo, jog atsidūrei aklavietėje – situacijoje be menkiausios išeities. Kaip mes ieškome sprendimų tokiose sudėtingose kryžkelėse, kai viduje pasijunti tokia maža, bejėgė, tiesiog įvaryta į kampą? Kai galvoje sukasi vienintelė mintis: ką daryti, kaip tai išspręsti, kaip toliau gyventi ir kaip iš šios tamsos išeiti? O kartais užklumpa dar sunkesnė abejonė: galbūt man visai nepavyks to išspręsti, ir kas tada?..
Kiek mes, moterys, esame atsparios traumoms, sunkiems išgyvenimams, netektims ir tiems iššūkiams, kuriuos mums negailestingai paruošia aplinkiniai ar gyvenimiškos aplinkybės? Dažnai jiems nesame pasiruošusios, nes net nesuvokiame aplinkos klastos, stokojame konteksto ir tiesiog atsisakome tikėti, kad kas nors gali taip stipriai mūsų nekęsti, jog laukia bet kokios progos sutrinti. O jei tokia proga nepasitaiko – patys ją ciniškai sukuria. Kaip tokiu atveju mes stojamės ir einame toliau? Kur mes einame? Kaip mąstome ir kaip atrandame išeitis?
Šie klausimai man kilo neatsitiktinai. Jie atėjo skaitant knygas, gilinantis į profesinę literatūrą ir ruošiantis seminarams. Mano kasdienybė glaudžiai susijusi su švietimu: ugdymo įstaigose daugiausiai dirba būtent moterys. Šalia visų atsakingų profesinių pareigų, begalinio atsidavimo vaikams ir kitų gausių socialinių vaidmenų, mes pirmiausia išliekame moterimis su savo jautrumu, skauduliais ir viltimis.
Man ir pačiai teko patirti itin stiprų asmeninį sukrėtimą ir ne vieną. Tai buvo įvykiai, kuriuos mano kūnas atsimins visą likusį gyvenimą. Tai nebėra tik prisiminimai – ši patirtis tapo neatsiejama mano asmenybės struktūros dalimi. Konsultuojant mamas, močiutes, mokytojas ir kitų profesijų moteris, vaikų ugdymo klausimai, nuolat tenka susigyventi su kitų moterų skausmu, jį atliepti ir suprasti.
Kūnas mena viską. Jis saugo kiekvieną išgyventą smūgį, baimę, neteisybę ar netektį. Dirbdama su moterimis matau, kaip mes visos stulbinamai skirtingai tvarkomės su šia našta ir kaip skirtingai sau padedame. Vienos atranda gilios vidinės tvirtybės, vilties bei optimizmo, o kitos, deja, pasiduoda depresijai, ima ieškoti savęs pateisinimo ir pasirenka nieko neveikimo strategiją. Arba, priešingai – pasineriame į ydingą ratą, nuolat kartodamos tuos pačius neveiksmingus veiksmus, kurie mus ir atvedė į tą skaudžią aklavietę, kurioje dabar esame.
Vedama šių minčių, panorau pasigilinti į dviejų neeilinių, stiprių moterų biografijas. Norėjau pasisemti įkvėpimo neprarasti optimizmo, stiprinti tikėjimą savimi, žinoti, kad bet kokius iššūkius įmanoma įveikti, ir nuolat kelti sau savirefleksijos klausimą: ar einu teisinga linkme? Lankydamasi Niujorko MoMa muziejuje turėjau galimybę gyvai pamatyti Fridos Kahlo nutapytą portretą. Jau tą akimirką, stovint prieš jos drobę, manyje užgimė noras labiau įsigilinti į šios moters biografiją, tačiau tik dabar atėjo tam tikras, brandus laikas. O kitos moters istoriją išgirdau lankydamasi Santorino saloje – ji man padėjo giliai pajusti ir suprasti, kad net didžiausias vargas bei nepriteklius gali padėti atrasti visiškai netradicines išeitis ir sprendimus, galiausiai atnešančius visapusišką gerovę.
Frida Kahlo: skausmo transformacija į gyvenimo triumfą
Frida Kahlo šiandien yra tapusi visame pasaulyje atpažįstama ikona. Nors ji buvo garsi visą savo gyvenimą – tiek dėl radikalių politinių pažiūrų ir audringos santuokos su žymiu freskų tapytoju Diego Rivera, tiek dėl savo išskirtinės kūrybos, – tik palyginti neseniai jos atvaizdas tapo akimirksniu atpažįstamu globaliu simboliu. Jos šlovė – visiškai pelnyta. Tai buvo unikali asmenybė ir nepaprastai talentinga menininkė. Ji atrado naujų, drąsių būdų, kaip paveiksluose pavaizduoti savo giliausias vidines fantazijas, kovas, o labiausiai – visą gyvenimą kentėtą fizinį bei dvasinį skausmą ir patirtas negandas.
Fridos išbandymai prasidėjo labai anksti. Būdama vos šešerių, ji susirgo poliomielitu. Nors mergaitė pasveiko, klastinga liga visam laikui paliko pėdsaką jos kūne. Tačiau didžioji tragedija įvyko jai sulaukus aštuoniolikos.
1925 metais ji kartu su tuometiniu draugu Alejandro važiavo Meksiko gatvėmis perpildytame mediniame autobuse. Autobusai Meksikoje tuo metu buvo palyginti nauja transporto priemonė, pritraukdavusi minias keleivių, o jų vairuotojai tiesiog negalėjo susilaikyti nepasipuikavę. Jie vairavo savo naujuosius vežimus su demonstratyvia toreadorų bravūra ir rizika. Autobusas, kuriuo važiavo Frida ir Alejandro, artėjo prie atvažiuojančio troleibuso. Vairuotojas staiga padidino greitį, bandydamas įžūliai pralėkti priešais troleibusą, tačiau neteisingai įvertino posūkį, ir troleibusas visa jėga rėžėsi į autobusą.
Alejandro vėliau su siaubu prisiminė, kas vyko toliau:
„Troleibusas iš lėto stūmė autobusą. Autobusas buvo keistai elastingas. Jis vis labiau lenkėsi ir kurį laiką nelūžo. Tai buvo autobusas su ilgais suolais iš abiejų pusių. Prisimenu, kad vienu metu mano keliai palietė priešais mane sėdinčio žmogaus kelius. Aš sėdėjau šalia Fridos. Kai buvo maksimaliai sulenktas, autobusas subyrėjo į tūkstantį gabalėlių, o troleibusas važiavo toliau. Jis pervažiavo daugybę žmonių.“
Smūgio metu vienas autobuso geležinis turėklas lūžo pusiau ir įsirėžė tiesiai į Fridos kūną: jis perskrodė dubenį ir išlindo kitoje pusėje. Kruvina, be sąmonės ir nejudanti ji gulėjo ant nuolaužų.
Alejandro pasakojo:
„Pakėliau ją – tuomet jau buvau stiprus vaikinas – ir su siaubu pastebėjau, kad Fridos kūne įstrigęs didžiulis geležies gabalas. Kažkoks vyras pribėgęs pasakė: „Turime jį ištraukti.“ Keliu prilaikydamas Fridos kūną, jis tarė: „Dabar traukime.“ Traukiant geležį Frida taip garsiai rėkė, kad atvykus Raudonojo Kryžiaus greitosios pagalbos automobiliui jos klyksmas buvo garsesnis už sireną.“
Sužalojimai buvo siaubingi. Fridos stuburas buvo lūžęs trijose vietose (pažeista apatinė stuburo dalis juosmens srityje, šiek tiek aukščiau klubo), ji patyrė daugybinius pėdos ir dubens kaulų lūžius bei sunkius vidaus organų pažeidimus. Ligoninės gydytojai nebuvo tikri, ar ji apskritai išgyvens, o mintis, kad mergina vėl kada nors vaikščios, atrodė beveik neįmanoma.
Nuostabu tai, kad, nepaisydama nežmoniško skausmo ir sužeidimų masto, Kahlo pradėjo stebėtinai sparčiai taisytis. Vos po mėnesio nuo nelaimės ji buvo perkelta į tėvų namus netoli sostinės. Nors tebebuvo sugipsuota ir kentė stiprų skausmą, gydytojai tikėjo, kad namų aplinka ir grynas oras paspartins jos gijimą.
Galiausiai Fridos būklė pagerėjo tiek, kad ji vėl pradėjo vaikščioti, tačiau jos kūnas taip niekada iki galo ir neatgavo jėgų. Visą likusį gyvenimą ją persekiojo antrinės sveikatos problemos, komplikacijos ir, regis, nesibaigiančios medicininės procedūros bei operacijos. Su amžiumi lėtinis skausmas vis labiau ją sekino, paversdamas kūną imlų kitoms ligoms. Galiausiai dešinę koją apėmė sunki infekcija, ir gydytojams teko ją amputuoti. Po metų Frida Kahlo mirė. Jai tebuvo vos keturiasdešimt septyneri.
Ar Frida Kahlo buvo psichologiškai atspari? Žvelgiant į gausią biografinę medžiagą, atsiveria neabejotinas, fenomenalus Fridos gebėjimas nenusiminti ir nepasiduoti aukos vaidmeniui.
Dar vaikystėje, persirgus poliomielitu, jos dešinioji koja liko pastebimai plonesnė, dėl to eidama ji šlubčiojo. Jai reikėjo nešioti specialius, nepatogius batus. Ir nors ji jautė vaikišką gėdą, kartu tvirtai tikėjo, kad ras būdą šiai kliūčiai įveikti. Šio gilaus pasitikėjimo vedama ji visą dėmesį sutelkė į problemų sprendimą, o ne į graužatį. Kai gydytojas ir tėvas paragino sportuoti, kad sustiprintų nusilpusį kūną, ji nedvejodama paklausė patarimo: žaidė futbolą, plaukiojo, ėmėsi imtynių ir netgi mokėsi bokso pagrindų.
Kai sužalojimai po siaubingos autobuso avarijos šiek tiek užgijo, Frida stulbinamu greičiu sugrįžo prie energingo gyvenimo būdo. Maždaug tuo metu jos kelyje atsirado Diego Rivera. Jie sudarė nepaprastai kontrastingą, įsimintiną porą. Rivera buvo stambus, virš 180 cm ūgio, masyvus vyras, o Frida – trapi, maža, liekna, bet nepaprastai ryškių, magnetiškų veido bruožų. Kartu jie gyveno politinio ir kultūrinio sūkurio epicentre, greitai tapdami žiniasklaidos numylėtiniais, švelniai pramintais „Drambliu ir balande“. Jų bendras gyvenimas buvo veržlus, kupinas nuotykių, aistros ir turiningos kūrybos. Jie keliavo, pramogavo ir nepaisant visų audrų gebėjo išlaikyti gilų švelnumą vienas kitam.
Fridos gebėjimas priimti sunkiausius iššūkius ne tik sustiprino jos optimizmą, bet, ko gero, apsaugojo ją nuo gresiančio pesimizmo ir dvasinės mirties. Ji troško užsiimti viskuo, ko fiziškai daryti negalėjo – ją tiesiog siutino mintis, kad ji kažko nepajėgia.
Dėl savo lanksčios mąstysenos Kahlo sugebėjo pačius sunkiausius asmeninius išgyvenimus ir fizinę kančią perkelti į drobes. Šis psichologinis lankstumas iš esmės yra transformacija – nuolatinis savęs perkūrimo procesas. Viena artimiausių Fridos draugių, fotografė Lola Álvarez Bravo, apie tai yra taikliai pasakiusi: „Frida yra vienintelė dailininkė, kuri pati save pagimdė.“ Kiekvienas Kahlo paveikslas tarsi ryžtingai byloja pasauliui: „Tai yra mano gyvenimas. Tai yra mano skausmas ir mano iššūkis. Pažiūrėkite, ką aš su tuo padariau.“
Mes dažnai pamirštame, kad dauguma žmonių iš prigimties turi gebėjimą būti atsparūs ir lankstūs. Nors vienos asmenybės yra natūraliai labiau linkusios į optimistinį mąstymą, kiekviena moteris, kuri to nuoširdžiai nori, gali sąmoningai išsiugdyti vidines nuostatas, sudarančias lanksčios mąstysenos pamatą, ir bet kurią gyvenimo akimirką jomis pasinaudoti.
Santorino ola: kaip vargas virsta originaliu amatu ir orumu
Kitos moters istoriją išgirdau keliaudama po Santorino salą – ji įkūnija visai kitokią, bet lygiai taip pat stulbinančią moteriškos transformacijos galią.
Elena į šią atšiaurią vulkaninę salą atvyko su viena vienintele drobine taše ir tuščiomis kišenėmis. Po skaudžių, sekinančių skyrybų ir visiško turto praradimo žemyne ši sala jai atrodė kaip tolimiausias pasaulio kraštas – vieta, kurioje galima tiesiog tyliai išnykti ir pasislėpti nuo smerkiančių žvilgsnių. Vietiniai Oijos kaimelio gyventojai tuo metu dar gyveno labai vargingai, o stati kaldera tebuvo apleistas, atšiaurių vėjų košiamos juodos vulkaninės uolos šlaitas. Neturėdama lėšų net menkiausiam kambariui išsinuomoti, Elena rado atokią, pusiau įgriuvusią olą, kurioje salos žvejai kadaise laikydavo savo asilus.
Pirmąsias savaites ji miegojo tiesiai ant aštraus vulkaninio žvyro, drebėdama nuo nakties šalčio ir užsiklojusi senu, dulkėtu vilnoniu pledu. Tačiau artėjant šaltiems žiemos lietums, prabudo galingas išlikimo instinktas. Elena iš kaimyno pasiskolino sunkų geležinį kirtiklį, mentelę ir pradėjo kirstis gilyn į tamsią, akyto pemzos akmens uolą. Jos rankos pasidengė pūslėmis, nuospaudomis ir krauju, plaučius kando aštrios akmens dulkės, tačiau atkakliai dirbant uola ėmė stebėtinai švelniai pasiduoti moters rankoms.
Netrukus Elena pastebėjo tai, kas vėliau tapo jos genialiausiu atradimu: išskobta akmeninė urvo erdvė vasaros kaitroje išlaikė gaivų šaltį, o žiemą patikimai sulaikė šilumą. Neturėdama pinigų jokiems baldams, ji sugalvojo viską skaptuoti tiesiai iš olos sienų – lentynas indams, gultą čiužiniui, arkas ir nedidelį suolą prie pat įėjimo. Vėliau sienas ji padengė kalkių ir sūraus jūros vandens mišiniu, paversdama niūrų, tamsų urvą akinamai balta, glotnių, organiškų formų skulptūrine buveine. Tai buvo grynas, aštrus vargas, per kantrybę ir lankstumą virtęs unikaliu išgyvenimo amatu.
Po kelerių metų kaimelyje pasirodė pirmieji vokiečių keliautojai. Pakerėti netikėto reginio – kaip šiurkščiame vulkano šlaite įkurtas švytintis, tobulai vientisas ir meniškas būstas atsiveria tiesiai į bekraštę, mėlyną Egėjo jūrą, – jie pasiūlė Elenai tokią pinigų sumą, apie kokią ji net nedrįso svajoti, kad tik ji leistų jiems apsistoti šioje oloje atostogų metu.
Tą akimirką Elena suprato, kad didžiausias jos gyvenimo vargas atvėrė tikrą aukso gyslą. Gavusi pirmuosius pinigus, ji nepaliko kalderos – priešingai, supirko apleistus, niekam nereikalingus gretimus uolos plotus ir pradėjo skaptuoti naujas uolų vilas. Ji samdė vietinius meistrus, mokė juos ir tobulino savo atrastą natūralios architektūros techniką.
Šiandien tie kadaise iš visiško skurdo ir nevilties kirsti urvai yra tapę garsiausiais, prabangiausiais Santorino liukso apartamentais, kur viena nakvynė su vaizdu į garsųjį saulėlydį kainuoja tūkstančius eurų. Elena saloje liko gyva legenda – moteris, kuri savo pačios rankomis, kantrybe ir sumanumu išskaptavo orumą bei gerovę iš to, ką visi kiti laikė tiesiog beverte, atšiauria uola.
Ką mes darome su savo skausmu?
Šios dvi istorijos – Fridos Kahlo ir Santorino Elenos – man yra nepaprastai brangios, nes jos kalba apie tą patį fenomeną: savęs perkūrimą.
Kai gyvenimas atima saugumą, kai kūnas patiria sukrėtimą, o aplinka tampa negailestinga, kiekviena iš mūsų susiduria su esminiu pasirinkimu:
- Tapti auka, sustingti bejėgystėje ir leisti skausmui mus sunaikinti;
- Arba tapti savo pačių kūrėjomis – priimti esamą realybę, paimti į rankas teptuką ar kirtiklį ir pradėti kirstis kelią į šviesą.
Traumos ir išbandymai neišvengiamai palieka žymes mūsų kūnuose ir sielose – kūnas iš tiesų mena viską. Tačiau mes nesame vien tik mūsų praeities sužeidimai. Turėdamos lanksčią mąstyseną, nebijodamos savirefleksijos ir žingsnis po žingsnio priimdamos net sunkiausią patirtį, mes galime savo skausmą paversti giliausia vidine išmintimi, o savo vargą – keliu į naują, sąmoningą ir visapusišką gyvenimo gerovę.
Ar teko susidurti su gyvenimo sukrėtimais? Kaip su jais tvarkėtės? Kas jums padėjo tai išgyventi ir ištverti užklupusias negandas?
Su meile
Sigita Burvytė
Šiandien man kilo gilus vidinis poreikis paanalizuoti ir pasigilinti į moters gyvenimo kelią, jame kylančius iššūkius ir tai, ką kiekviena iš mūsų su jais darome.
Kiekvienos moters gyvenime pasitaiko ir šviesių, lengvų momentų, ir akimirkų, kai atrodo, jog atsidūrei aklavietėje – situacijoje be menkiausios išeities. Kaip mes ieškome sprendimų tokiose sudėtingose kryžkelėse, kai viduje pasijunti tokia maža, bejėgė, tiesiog įvaryta į kampą? Kai galvoje sukasi vienintelė mintis: ką daryti, kaip tai išspręsti, kaip toliau gyventi ir kaip iš šios tamsos išeiti? O kartais užklumpa dar sunkesnė abejonė: galbūt man visai nepavyks to išspręsti, ir kas tada?..
Kiek mes, moterys, esame atsparios traumoms, sunkiems išgyvenimams, netektims ir tiems iššūkiams, kuriuos mums negailestingai paruošia aplinkiniai ar gyvenimiškos aplinkybės? Dažnai jiems nesame pasiruošusios, nes net nesuvokiame aplinkos klastos, stokojame konteksto ir tiesiog atsisakome tikėti, kad kas nors gali taip stipriai mūsų nekęsti, jog laukia bet kokios progos sutrinti. O jei tokia proga nepasitaiko – patys ją ciniškai sukuria. Kaip tokiu atveju mes stojamės ir einame toliau? Kur mes einame? Kaip mąstome ir kaip atrandame išeitis?
Šie klausimai man kilo neatsitiktinai. Jie atėjo skaitant knygas, gilinantis į profesinę literatūrą ir ruošiantis seminarams. Mano kasdienybė glaudžiai susijusi su švietimu: ugdymo įstaigose daugiausiai dirba būtent moterys. Šalia visų atsakingų profesinių pareigų, begalinio atsidavimo vaikams ir kitų gausių socialinių vaidmenų, mes pirmiausia išliekame moterimis su savo jautrumu, skauduliais ir viltimis.
Man ir pačiai teko patirti itin stiprų asmeninį sukrėtimą ir ne vieną. Tai buvo įvykiai, kuriuos mano kūnas atsimins visą likusį gyvenimą. Tai nebėra tik prisiminimai – ši patirtis tapo neatsiejama mano asmenybės struktūros dalimi. Konsultuojant mamas, močiutes, mokytojas ir kitų profesijų moteris, vaikų ugdymo klausimai, nuolat tenka susigyventi su kitų moterų skausmu, jį atliepti ir suprasti.
Kūnas mena viską. Jis saugo kiekvieną išgyventą smūgį, baimę, neteisybę ar netektį. Dirbdama su moterimis matau, kaip mes visos stulbinamai skirtingai tvarkomės su šia našta ir kaip skirtingai sau padedame. Vienos atranda gilios vidinės tvirtybės, vilties bei optimizmo, o kitos, deja, pasiduoda depresijai, ima ieškoti savęs pateisinimo ir pasirenka nieko neveikimo strategiją. Arba, priešingai – pasineriame į ydingą ratą, nuolat kartodamos tuos pačius neveiksmingus veiksmus, kurie mus ir atvedė į tą skaudžią aklavietę, kurioje dabar esame.
Vedama šių minčių, panorau pasigilinti į dviejų neeilinių, stiprių moterų biografijas. Norėjau pasisemti įkvėpimo neprarasti optimizmo, stiprinti tikėjimą savimi, žinoti, kad bet kokius iššūkius įmanoma įveikti, ir nuolat kelti sau savirefleksijos klausimą: ar einu teisinga linkme? Lankydamasi Niujorko MoMa muziejuje turėjau galimybę gyvai pamatyti Fridos Kahlo nutapytą portretą. Jau tą akimirką, stovint prieš jos drobę, manyje užgimė noras labiau įsigilinti į šios moters biografiją, tačiau tik dabar atėjo tam tikras, brandus laikas. O kitos moters istoriją išgirdau lankydamasi Santorino saloje – ji man padėjo giliai pajusti ir suprasti, kad net didžiausias vargas bei nepriteklius gali padėti atrasti visiškai netradicines išeitis ir sprendimus, galiausiai atnešančius visapusišką gerovę.
Frida Kahlo: skausmo transformacija į gyvenimo triumfą
Frida Kahlo šiandien yra tapusi visame pasaulyje atpažįstama ikona. Nors ji buvo garsi visą savo gyvenimą – tiek dėl radikalių politinių pažiūrų ir audringos santuokos su žymiu freskų tapytoju Diego Rivera, tiek dėl savo išskirtinės kūrybos, – tik palyginti neseniai jos atvaizdas tapo akimirksniu atpažįstamu globaliu simboliu. Jos šlovė – visiškai pelnyta. Tai buvo unikali asmenybė ir nepaprastai talentinga menininkė. Ji atrado naujų, drąsių būdų, kaip paveiksluose pavaizduoti savo giliausias vidines fantazijas, kovas, o labiausiai – visą gyvenimą kentėtą fizinį bei dvasinį skausmą ir patirtas negandas.
Fridos išbandymai prasidėjo labai anksti. Būdama vos šešerių, ji susirgo poliomielitu. Nors mergaitė pasveiko, klastinga liga visam laikui paliko pėdsaką jos kūne. Tačiau didžioji tragedija įvyko jai sulaukus aštuoniolikos.
1925 metais ji kartu su tuometiniu draugu Alejandro važiavo Meksiko gatvėmis perpildytame mediniame autobuse. Autobusai Meksikoje tuo metu buvo palyginti nauja transporto priemonė, pritraukdavusi minias keleivių, o jų vairuotojai tiesiog negalėjo susilaikyti nepasipuikavę. Jie vairavo savo naujuosius vežimus su demonstratyvia toreadorų bravūra ir rizika. Autobusas, kuriuo važiavo Frida ir Alejandro, artėjo prie atvažiuojančio troleibuso. Vairuotojas staiga padidino greitį, bandydamas įžūliai pralėkti priešais troleibusą, tačiau neteisingai įvertino posūkį, ir troleibusas visa jėga rėžėsi į autobusą.
Alejandro vėliau su siaubu prisiminė, kas vyko toliau:
„Troleibusas iš lėto stūmė autobusą. Autobusas buvo keistai elastingas. Jis vis labiau lenkėsi ir kurį laiką nelūžo. Tai buvo autobusas su ilgais suolais iš abiejų pusių. Prisimenu, kad vienu metu mano keliai palietė priešais mane sėdinčio žmogaus kelius. Aš sėdėjau šalia Fridos. Kai buvo maksimaliai sulenktas, autobusas subyrėjo į tūkstantį gabalėlių, o troleibusas važiavo toliau. Jis pervažiavo daugybę žmonių.“
Smūgio metu vienas autobuso geležinis turėklas lūžo pusiau ir įsirėžė tiesiai į Fridos kūną: jis perskrodė dubenį ir išlindo kitoje pusėje. Kruvina, be sąmonės ir nejudanti ji gulėjo ant nuolaužų.
Alejandro pasakojo:
„Pakėliau ją – tuomet jau buvau stiprus vaikinas – ir su siaubu pastebėjau, kad Fridos kūne įstrigęs didžiulis geležies gabalas. Kažkoks vyras pribėgęs pasakė: „Turime jį ištraukti.“ Keliu prilaikydamas Fridos kūną, jis tarė: „Dabar traukime.“ Traukiant geležį Frida taip garsiai rėkė, kad atvykus Raudonojo Kryžiaus greitosios pagalbos automobiliui jos klyksmas buvo garsesnis už sireną.“
Sužalojimai buvo siaubingi. Fridos stuburas buvo lūžęs trijose vietose (pažeista apatinė stuburo dalis juosmens srityje, šiek tiek aukščiau klubo), ji patyrė daugybinius pėdos ir dubens kaulų lūžius bei sunkius vidaus organų pažeidimus. Ligoninės gydytojai nebuvo tikri, ar ji apskritai išgyvens, o mintis, kad mergina vėl kada nors vaikščios, atrodė beveik neįmanoma.
Nuostabu tai, kad, nepaisydama nežmoniško skausmo ir sužeidimų masto, Kahlo pradėjo stebėtinai sparčiai taisytis. Vos po mėnesio nuo nelaimės ji buvo perkelta į tėvų namus netoli sostinės. Nors tebebuvo sugipsuota ir kentė stiprų skausmą, gydytojai tikėjo, kad namų aplinka ir grynas oras paspartins jos gijimą.
Galiausiai Fridos būklė pagerėjo tiek, kad ji vėl pradėjo vaikščioti, tačiau jos kūnas taip niekada iki galo ir neatgavo jėgų. Visą likusį gyvenimą ją persekiojo antrinės sveikatos problemos, komplikacijos ir, regis, nesibaigiančios medicininės procedūros bei operacijos. Su amžiumi lėtinis skausmas vis labiau ją sekino, paversdamas kūną imlų kitoms ligoms. Galiausiai dešinę koją apėmė sunki infekcija, ir gydytojams teko ją amputuoti. Po metų Frida Kahlo mirė. Jai tebuvo vos keturiasdešimt septyneri.
Ar Frida Kahlo buvo psichologiškai atspari? Žvelgiant į gausią biografinę medžiagą, atsiveria neabejotinas, fenomenalus Fridos gebėjimas nenusiminti ir nepasiduoti aukos vaidmeniui.
Dar vaikystėje, persirgus poliomielitu, jos dešinioji koja liko pastebimai plonesnė, dėl to eidama ji šlubčiojo. Jai reikėjo nešioti specialius, nepatogius batus. Ir nors ji jautė vaikišką gėdą, kartu tvirtai tikėjo, kad ras būdą šiai kliūčiai įveikti. Šio gilaus pasitikėjimo vedama ji visą dėmesį sutelkė į problemų sprendimą, o ne į graužatį. Kai gydytojas ir tėvas paragino sportuoti, kad sustiprintų nusilpusį kūną, ji nedvejodama paklausė patarimo: žaidė futbolą, plaukiojo, ėmėsi imtynių ir netgi mokėsi bokso pagrindų.
Kai sužalojimai po siaubingos autobuso avarijos šiek tiek užgijo, Frida stulbinamu greičiu sugrįžo prie energingo gyvenimo būdo. Maždaug tuo metu jos kelyje atsirado Diego Rivera. Jie sudarė nepaprastai kontrastingą, įsimintiną porą. Rivera buvo stambus, virš 180 cm ūgio, masyvus vyras, o Frida – trapi, maža, liekna, bet nepaprastai ryškių, magnetiškų veido bruožų. Kartu jie gyveno politinio ir kultūrinio sūkurio epicentre, greitai tapdami žiniasklaidos numylėtiniais, švelniai pramintais „Drambliu ir balande“. Jų bendras gyvenimas buvo veržlus, kupinas nuotykių, aistros ir turiningos kūrybos. Jie keliavo, pramogavo ir nepaisant visų audrų gebėjo išlaikyti gilų švelnumą vienas kitam.
Fridos gebėjimas priimti sunkiausius iššūkius ne tik sustiprino jos optimizmą, bet, ko gero, apsaugojo ją nuo gresiančio pesimizmo ir dvasinės mirties. Ji troško užsiimti viskuo, ko fiziškai daryti negalėjo – ją tiesiog siutino mintis, kad ji kažko nepajėgia.
Dėl savo lanksčios mąstysenos Kahlo sugebėjo pačius sunkiausius asmeninius išgyvenimus ir fizinę kančią perkelti į drobes. Šis psichologinis lankstumas iš esmės yra transformacija – nuolatinis savęs perkūrimo procesas. Viena artimiausių Fridos draugių, fotografė Lola Álvarez Bravo, apie tai yra taikliai pasakiusi: „Frida yra vienintelė dailininkė, kuri pati save pagimdė.“ Kiekvienas Kahlo paveikslas tarsi ryžtingai byloja pasauliui: „Tai yra mano gyvenimas. Tai yra mano skausmas ir mano iššūkis. Pažiūrėkite, ką aš su tuo padariau.“
Mes dažnai pamirštame, kad dauguma žmonių iš prigimties turi gebėjimą būti atsparūs ir lankstūs. Nors vienos asmenybės yra natūraliai labiau linkusios į optimistinį mąstymą, kiekviena moteris, kuri to nuoširdžiai nori, gali sąmoningai išsiugdyti vidines nuostatas, sudarančias lanksčios mąstysenos pamatą, ir bet kurią gyvenimo akimirką jomis pasinaudoti.
Santorino ola: kaip vargas virsta originaliu amatu ir orumu
Kitos moters istoriją išgirdau keliaudama po Santorino salą – ji įkūnija visai kitokią, bet lygiai taip pat stulbinančią moteriškos transformacijos galią.
Elena į šią atšiaurią vulkaninę salą atvyko su viena vienintele drobine taše ir tuščiomis kišenėmis. Po skaudžių, sekinančių skyrybų ir visiško turto praradimo žemyne ši sala jai atrodė kaip tolimiausias pasaulio kraštas – vieta, kurioje galima tiesiog tyliai išnykti ir pasislėpti nuo smerkiančių žvilgsnių. Vietiniai Oijos kaimelio gyventojai tuo metu dar gyveno labai vargingai, o stati kaldera tebuvo apleistas, atšiaurių vėjų košiamos juodos vulkaninės uolos šlaitas. Neturėdama lėšų net menkiausiam kambariui išsinuomoti, Elena rado atokią, pusiau įgriuvusią olą, kurioje salos žvejai kadaise laikydavo savo asilus.
Pirmąsias savaites ji miegojo tiesiai ant aštraus vulkaninio žvyro, drebėdama nuo nakties šalčio ir užsiklojusi senu, dulkėtu vilnoniu pledu. Tačiau artėjant šaltiems žiemos lietums, prabudo galingas išlikimo instinktas. Elena iš kaimyno pasiskolino sunkų geležinį kirtiklį, mentelę ir pradėjo kirstis gilyn į tamsią, akyto pemzos akmens uolą. Jos rankos pasidengė pūslėmis, nuospaudomis ir krauju, plaučius kando aštrios akmens dulkės, tačiau atkakliai dirbant uola ėmė stebėtinai švelniai pasiduoti moters rankoms.
Netrukus Elena pastebėjo tai, kas vėliau tapo jos genialiausiu atradimu: išskobta akmeninė urvo erdvė vasaros kaitroje išlaikė gaivų šaltį, o žiemą patikimai sulaikė šilumą. Neturėdama pinigų jokiems baldams, ji sugalvojo viską skaptuoti tiesiai iš olos sienų – lentynas indams, gultą čiužiniui, arkas ir nedidelį suolą prie pat įėjimo. Vėliau sienas ji padengė kalkių ir sūraus jūros vandens mišiniu, paversdama niūrų, tamsų urvą akinamai balta, glotnių, organiškų formų skulptūrine buveine. Tai buvo grynas, aštrus vargas, per kantrybę ir lankstumą virtęs unikaliu išgyvenimo amatu.
Po kelerių metų kaimelyje pasirodė pirmieji vokiečių keliautojai. Pakerėti netikėto reginio – kaip šiurkščiame vulkano šlaite įkurtas švytintis, tobulai vientisas ir meniškas būstas atsiveria tiesiai į bekraštę, mėlyną Egėjo jūrą, – jie pasiūlė Elenai tokią pinigų sumą, apie kokią ji net nedrįso svajoti, kad tik ji leistų jiems apsistoti šioje oloje atostogų metu.
Tą akimirką Elena suprato, kad didžiausias jos gyvenimo vargas atvėrė tikrą aukso gyslą. Gavusi pirmuosius pinigus, ji nepaliko kalderos – priešingai, supirko apleistus, niekam nereikalingus gretimus uolos plotus ir pradėjo skaptuoti naujas uolų vilas. Ji samdė vietinius meistrus, mokė juos ir tobulino savo atrastą natūralios architektūros techniką.
Šiandien tie kadaise iš visiško skurdo ir nevilties kirsti urvai yra tapę garsiausiais, prabangiausiais Santorino liukso apartamentais, kur viena nakvynė su vaizdu į garsųjį saulėlydį kainuoja tūkstančius eurų. Elena saloje liko gyva legenda – moteris, kuri savo pačios rankomis, kantrybe ir sumanumu išskaptavo orumą bei gerovę iš to, ką visi kiti laikė tiesiog beverte, atšiauria uola.
Ką mes darome su savo skausmu?
Šios dvi istorijos – Fridos Kahlo ir Santorino Elenos – man yra nepaprastai brangios, nes jos kalba apie tą patį fenomeną: savęs perkūrimą.
Kai gyvenimas atima saugumą, kai kūnas patiria sukrėtimą, o aplinka tampa negailestinga, kiekviena iš mūsų susiduria su esminiu pasirinkimu:
- Tapti auka, sustingti bejėgystėje ir leisti skausmui mus sunaikinti;
- Arba tapti savo pačių kūrėjomis – priimti esamą realybę, paimti į rankas teptuką ar kirtiklį ir pradėti kirstis kelią į šviesą.
Traumos ir išbandymai neišvengiamai palieka žymes mūsų kūnuose ir sielose – kūnas iš tiesų mena viską. Tačiau mes nesame vien tik mūsų praeities sužeidimai. Turėdamos lanksčią mąstyseną, nebijodamos savirefleksijos ir žingsnis po žingsnio priimdamos net sunkiausią patirtį, mes galime savo skausmą paversti giliausia vidine išmintimi, o savo vargą – keliu į naują, sąmoningą ir visapusišką gyvenimo gerovę.
Ar teko susidurti su gyvenimo sukrėtimais? Kaip su jais tvarkėtės? Kas jums padėjo tai išgyventi ir ištverti užklupusias negandas?
Su meile
Sigita Burvytė