Visuomenės emocinis įsiaudrinimas padeda realizuotis pozityviai tėvystei ar trukdo?
Pastaruoju metu jaučiamas visuomenės emocinis įsiaudrinimas, kai kalbama apie tėvų pareigas. Ypač analizuojant vaikų paėmimo iš šeimos temą, visuomenė tarsi pasidalina į du blokus. O mes kviečiame ieškoti vidinės harmonijos ir visiems susitelkti bendram tikslui – ieškoti sisteminio požiūrio ir kurti šalyje sisteminę pagalbą šeimai vaikų ugdymo klausimais. Kol mes diskutuojame ir giname savo įsitikinimus, tėvai ir toliau lieka be kompetentingos ir sisteminės pagalbos, o tai tiesiogiai veikia vaikų ugdymosi situacijas. Kviečiu kiekvieną likti prie savo nuomonės ir prioritetu laikyti sisteminės pagalbos šeimai sukūrimą Lietuvoje, pasižiūrėti, kur vieningai sutariame, ir imtis tai įgyvendinti.
Savimi pasitikintys tėvai geba sukurti savo vaikams saugią pasaulio pažinimo aplinką (Sigitos Burvytės nuotr.).
Šiame straipsnyje žmonių emociniu įsiaudrinimu vadinu tai, kad žmonės nemoka atpažinti jausmus sukėlusių priežasčių, negeba atpažinti savo jausmų ir išreikšti jų pozityviu elgesiu bei žodžiu tiek savo, tiek kitų žmonių atžvilgiu. Kalbėdama apie visuomenės įsiaudrinimą turiu omenyje visuomenės narių gebėjimą kritiškai mąstyti ir atsirinkti informaciją, kritiškai vertinti informaciją, pateiktą visuomenės informavimo priemonėse ir socialinėse medijose – tai yra paties žmogaus gebėjimas valdyti savo mintis, suvokti, kad perskaičius straipsnį situacija nepasikeičia, reikia pačiam dirbti su savimi, kad sugebėtum valdyti emocijas, kurias sukelia informacija, pateikta socialinėse medijose. Kitas svarbus momentas – ar visos šalies mastu atliekami tyrimai ir visuomenei pateikiama informacija yra filtruojama, kad neskatintų žmonių emocijų, kurios trukdo sugyventi ir priimti kitų socialinių grupių, kultūrų ar religinių įsitikinimų turinčius žmones. Pvz., „Iš tėvų masiškai atiminėjami vaikai“. Dėl tokios informacijos ar straipsnio spaudoje tėvai bijo eiti su vaiku į parduotuvę. Nebūtina kviesti močiutę, kad ji pabūtų su jūsų vaiku, kol apsipirksite, nes bijote, kad gali iš jūsų atimti vaiką, kai jis užsiožiuos ir reikalaus, jog ką nors nupirktumėte. Ar štai kitos tėvams kylančios emocijos – dėl visuomenės informavimo priemonėse paskelbtos žinutės apie vaikų atiminėjimą iš šeimų dalis tėvų bijo kreiptis pagalbos į specialistus, kai kyla sunkumų bendraujant su vaikais. Tada tos problemos tik gilėja ir šeima atsiduria užburtame rate, iš kurio nemato išeities. Nebijokite specialistų, ieškokite pagalbos, jeigu patiriate vaikų ugdymo sunkumų, nes laikas eina ir vaikų bei jūsų netinkamas elgesys su juo gali padaryti neatitaisomos žalos vaikui arba atitaisomos, bet vėliau tai pareikalaus iš jūsų ir jūsų vaikų daug daugiau pastangų, kurių gali nepakakti siekiant pakeisti vaikystėje susiformavusį elgesio modelį.
Taigi nenuostabu, kad daugelis bendravimo su savo vaikais problemų patiriančių tėvų, įtėvių, globėjų ar kitų ugdytojų nelinkę kreiptis pagalbos į vaikų ugdymo specialistus (švietimo pagalbos, edukatorius ir kt.). Sunku sau pripažinti, kad galiu klysti ar daryti klaidų, kiekvienas gi norime būti savo vaikams patys geriausi tėvai. Bet ar iš tikrųjų taip yra, jeigu neanalizuojate savo elgesio ir bendravimo su vaiku, kokią tai reikšmę turi vaikui, kokias emocijas jam sukelia ir kaip jis jaučiasi šalia jūsų, jeigu garsiai negalite sau pripažinti, kad klystate ir esate neteisus – ar tikrai esate atsakingai tėvystės pareigas atliekantis tėtis ar mama. Dažnai netinkamą vaikų elgesį nurašome amžiaus tarpsnių krizei. Tai geras pasiteisinimas sau ir prieš kitus, tarsi nusimetame atsakomybę analizuoti savo elgesį su vaiku. Vaikas gali tai išaugti, bet tas pyktis gali būti ne jo naudai. Tad visgi gal tėvystė, paremta tėvų atsakingu požiūriu į vaikų auklėjimą, savo elgesio ir bendravimo su vaiku analizavimas, gebėjimas pripažinti savo klaidas ir yra pozityvi tėvystė?
Greitas gyvenimo tempas ir didelis užimtumas trukdo tėvams kritiškai įvertinti savo elgesį su vaikais (Sigitos Burvytės nuotr.).
Vadinasi, būtinas tėvų kritinis požiūris į savo elgesį su vaikais bei savęs pažinimas, kad galėtų suprasti save ir savo spontaniškų veiksmų priežastis, vienokį ar kitokį vaikų elgesį, kad galėtų būti sąmoningi ir savo veiksmus su vaikais analizuojantys tėvai. Vadinasi, pozityviosios tėvystės pagrindas yra gera tėvų savijauta, paremta savęs pažinimu ir gebėjimu sukurti harmoningas vaikų ugdymosi sąlygas. Būtina pripažinti, kad vaikų likimas – tėvų rankose čia ir dabar, t. y. čia ir dabar, kai kyla vaikų ugdymo sunkumų, juos turime spręsti pasitelkdami bendradarbiavimo su vaikais technikas, jeigu to nemokame, turime nebijoti ieškoti profesionalios pagalbos čia ir dabar, neatidėliodami to ir nelaukdami, kol problemos savaime išsispręs, nes jos gali išsispręsti ne mūsų ir ne vaiko naudai. Mes nenorime girdėti, kad vaikų ugdymo problemų priežastys slypi tik mumyse ir kad tuo pat metu mes jų nesuprantame bei nekontroliuojame. Nenorime šito girdėti ne todėl, kad priešinamės pokyčiams ar esame nemotyvuoti, bet dėl to, jog mums atrodo, kad tai yra netiesa, tai žeidžia mūsų protinius gabumus ir atima iš mūsų galią valdyti vaikų ugdymo situacijas, savo gyvenimą ir likimą. Mes nenorime ir bijome pasijusti blogais tėvais, todėl mums sunku pripažinti savo klaidas, nes netinkamo elgesio su vaikais pripažinimas – tarsi patvirtinimas, kad esu blogas tėvas ar mama. O gal atvirkščiai – kritinis požiūris į savo veiksmus ir žodžius su vaikais, pagrindiniu savęs įsivertinimo kriterijumi pasirenkant vaiko savijautą. Ar visada mano vaikas šalia manęs jaučia užuovėją ar atvirkščiai – mano pasakyti žodžiai jį blaško kaip laivą audringoje jūroje? Gal pozityviais tėvais galima vaidinti tuos, kurie geba suprasti savo netinkamo veiksmo ir žodžio poveikį vaikui ir svarbiausia – supranta, ką daro, kokių veiksmų imasi? Ar stengiamės keisti savo veiksmus ir žodžius, ar vis dėlto nieko nedarome? Nebus taip, kad visiškai neklysime, svarbu suprasti savo klaidas ir ką darome jas supratę. Keičiame situaciją ar nieko nedarome?
Vadinasi, pozityvūs tėvai analizuoja savo veiksmų ir žodžių poveikį vaikui ir supratę bei atžinę netinkamus veiksmus imasi spręsti problemines vaikų ugdymo situacijas, keisdami savo veiksmus ir žodžius čia ir dabar – neatidėliodami ateičiai ir nelaukdami stebuklo, kad netinkamas elgesys stebuklingai dings arba su amžiumi vaikas pasidarys „protingesnis“.
Tėvų sukurta harmoninga vaikų ugdymosi aplinka nuo pat ankstyvos vaikystės padeda jiems pasirinkti laimingą gyvenimą užtikrinantį elgesio modelį (Sigitos Burvytės nuotr.).
Kritiškai vertinkite savo veiksmus ir žodžius probleminėse vaikų ugdymo situacijose. Pastebėję ir atpažinę savo netinkamus veiksmus ir žodžius su vaikais ryžtingai imkitės savipagalbos keisdami savo veiksmus ir žodžius, siekdami sukurti harmoningas vaikų ugdymosi sąlygas šeimoje, kur vaikas turi jausti užuovėją būdamas šalia jūsų.
Visokeriopos sėkmės linkiu sunkiame savęs pažinimo kelyje ir ištvermės keičiant netinkamus veiksmus ir žodžius į harmoningus santykius kuriančius veiksmus. Pozityvi tėvystė yra nuolatinis procesas, kuris reikalauja pokyčių ir savęs analizavimo bei sąmoningo pažinimo…
Kviečiame registruotis į šeimų stovyklą „Tėvai vaikams – vaikai tėvams“, kuri vyks 2019 m. liepos 22–26 d. (Plungės r., Varkalių k., Tvenkinių g. 8), registruotis el. paštu konsultacijos.tevams@gmail.com.
Šaltiniai:
Burvytė, S. (2016). Tėvų, auginančių ikimokyklinio amžiaus vaikus, pozityviosios tėvystės suvokimas = Positive Parenthood Perception of Parents Raising Pre-school Children. Socialinis ugdymas: mokslo darbai. Socialinė partnerystė ir inovacijos=Social Partnership and Inovations. 44 (3).
Burvytė, S. (2018). Tėvai vaikams – vaikai tėvams. Atsakinga tėvystė: metodinė priemonė studentams, tėvams ir kitiems ugdytojams. Vilnius: LEU leidykla, 50 p.
Steiner, C. M. (2019). Scenarijai, kuriais gyvena žmonės. Transakcinė gyvenimo scenarijų analizė. Vilnius: Vaga, 465 p.
VDU Švietimo akademijos docentė,
VšĮ „Vaikų ugdymas“ direktorė dr. Sigita Burvytė
www.ugdykim.lt
www.ugdykimkartu.lt
© Sigita Burvytė, 2019
© VšĮ „Vaikų ugdymas“, 2019
Kūriniui taikoma CC BY 4.0 licencija, kuri leidžia neribotą kūrinio ar jo dalių panaudą su privaloma sąlyga nurodyti autorių ir pirminį šaltinį.
Pastaruoju metu jaučiamas visuomenės emocinis įsiaudrinimas, kai kalbama apie tėvų pareigas. Ypač analizuojant vaikų paėmimo iš šeimos temą, visuomenė tarsi pasidalina į du blokus. O mes kviečiame ieškoti vidinės harmonijos ir visiems susitelkti bendram tikslui – ieškoti sisteminio požiūrio ir kurti šalyje sisteminę pagalbą šeimai vaikų ugdymo klausimais. Kol mes diskutuojame ir giname savo įsitikinimus, tėvai ir toliau lieka be kompetentingos ir sisteminės pagalbos, o tai tiesiogiai veikia vaikų ugdymosi situacijas. Kviečiu kiekvieną likti prie savo nuomonės ir prioritetu laikyti sisteminės pagalbos šeimai sukūrimą Lietuvoje, pasižiūrėti, kur vieningai sutariame, ir imtis tai įgyvendinti.
Savimi pasitikintys tėvai geba sukurti savo vaikams saugią pasaulio pažinimo aplinką (Sigitos Burvytės nuotr.).
Šiame straipsnyje žmonių emociniu įsiaudrinimu vadinu tai, kad žmonės nemoka atpažinti jausmus sukėlusių priežasčių, negeba atpažinti savo jausmų ir išreikšti jų pozityviu elgesiu bei žodžiu tiek savo, tiek kitų žmonių atžvilgiu. Kalbėdama apie visuomenės įsiaudrinimą turiu omenyje visuomenės narių gebėjimą kritiškai mąstyti ir atsirinkti informaciją, kritiškai vertinti informaciją, pateiktą visuomenės informavimo priemonėse ir socialinėse medijose – tai yra paties žmogaus gebėjimas valdyti savo mintis, suvokti, kad perskaičius straipsnį situacija nepasikeičia, reikia pačiam dirbti su savimi, kad sugebėtum valdyti emocijas, kurias sukelia informacija, pateikta socialinėse medijose. Kitas svarbus momentas – ar visos šalies mastu atliekami tyrimai ir visuomenei pateikiama informacija yra filtruojama, kad neskatintų žmonių emocijų, kurios trukdo sugyventi ir priimti kitų socialinių grupių, kultūrų ar religinių įsitikinimų turinčius žmones. Pvz., „Iš tėvų masiškai atiminėjami vaikai“. Dėl tokios informacijos ar straipsnio spaudoje tėvai bijo eiti su vaiku į parduotuvę. Nebūtina kviesti močiutę, kad ji pabūtų su jūsų vaiku, kol apsipirksite, nes bijote, kad gali iš jūsų atimti vaiką, kai jis užsiožiuos ir reikalaus, jog ką nors nupirktumėte. Ar štai kitos tėvams kylančios emocijos – dėl visuomenės informavimo priemonėse paskelbtos žinutės apie vaikų atiminėjimą iš šeimų dalis tėvų bijo kreiptis pagalbos į specialistus, kai kyla sunkumų bendraujant su vaikais. Tada tos problemos tik gilėja ir šeima atsiduria užburtame rate, iš kurio nemato išeities. Nebijokite specialistų, ieškokite pagalbos, jeigu patiriate vaikų ugdymo sunkumų, nes laikas eina ir vaikų bei jūsų netinkamas elgesys su juo gali padaryti neatitaisomos žalos vaikui arba atitaisomos, bet vėliau tai pareikalaus iš jūsų ir jūsų vaikų daug daugiau pastangų, kurių gali nepakakti siekiant pakeisti vaikystėje susiformavusį elgesio modelį.
Taigi nenuostabu, kad daugelis bendravimo su savo vaikais problemų patiriančių tėvų, įtėvių, globėjų ar kitų ugdytojų nelinkę kreiptis pagalbos į vaikų ugdymo specialistus (švietimo pagalbos, edukatorius ir kt.). Sunku sau pripažinti, kad galiu klysti ar daryti klaidų, kiekvienas gi norime būti savo vaikams patys geriausi tėvai. Bet ar iš tikrųjų taip yra, jeigu neanalizuojate savo elgesio ir bendravimo su vaiku, kokią tai reikšmę turi vaikui, kokias emocijas jam sukelia ir kaip jis jaučiasi šalia jūsų, jeigu garsiai negalite sau pripažinti, kad klystate ir esate neteisus – ar tikrai esate atsakingai tėvystės pareigas atliekantis tėtis ar mama. Dažnai netinkamą vaikų elgesį nurašome amžiaus tarpsnių krizei. Tai geras pasiteisinimas sau ir prieš kitus, tarsi nusimetame atsakomybę analizuoti savo elgesį su vaiku. Vaikas gali tai išaugti, bet tas pyktis gali būti ne jo naudai. Tad visgi gal tėvystė, paremta tėvų atsakingu požiūriu į vaikų auklėjimą, savo elgesio ir bendravimo su vaiku analizavimas, gebėjimas pripažinti savo klaidas ir yra pozityvi tėvystė?
Greitas gyvenimo tempas ir didelis užimtumas trukdo tėvams kritiškai įvertinti savo elgesį su vaikais (Sigitos Burvytės nuotr.).
Vadinasi, būtinas tėvų kritinis požiūris į savo elgesį su vaikais bei savęs pažinimas, kad galėtų suprasti save ir savo spontaniškų veiksmų priežastis, vienokį ar kitokį vaikų elgesį, kad galėtų būti sąmoningi ir savo veiksmus su vaikais analizuojantys tėvai. Vadinasi, pozityviosios tėvystės pagrindas yra gera tėvų savijauta, paremta savęs pažinimu ir gebėjimu sukurti harmoningas vaikų ugdymosi sąlygas. Būtina pripažinti, kad vaikų likimas – tėvų rankose čia ir dabar, t. y. čia ir dabar, kai kyla vaikų ugdymo sunkumų, juos turime spręsti pasitelkdami bendradarbiavimo su vaikais technikas, jeigu to nemokame, turime nebijoti ieškoti profesionalios pagalbos čia ir dabar, neatidėliodami to ir nelaukdami, kol problemos savaime išsispręs, nes jos gali išsispręsti ne mūsų ir ne vaiko naudai. Mes nenorime girdėti, kad vaikų ugdymo problemų priežastys slypi tik mumyse ir kad tuo pat metu mes jų nesuprantame bei nekontroliuojame. Nenorime šito girdėti ne todėl, kad priešinamės pokyčiams ar esame nemotyvuoti, bet dėl to, jog mums atrodo, kad tai yra netiesa, tai žeidžia mūsų protinius gabumus ir atima iš mūsų galią valdyti vaikų ugdymo situacijas, savo gyvenimą ir likimą. Mes nenorime ir bijome pasijusti blogais tėvais, todėl mums sunku pripažinti savo klaidas, nes netinkamo elgesio su vaikais pripažinimas – tarsi patvirtinimas, kad esu blogas tėvas ar mama. O gal atvirkščiai – kritinis požiūris į savo veiksmus ir žodžius su vaikais, pagrindiniu savęs įsivertinimo kriterijumi pasirenkant vaiko savijautą. Ar visada mano vaikas šalia manęs jaučia užuovėją ar atvirkščiai – mano pasakyti žodžiai jį blaško kaip laivą audringoje jūroje? Gal pozityviais tėvais galima vaidinti tuos, kurie geba suprasti savo netinkamo veiksmo ir žodžio poveikį vaikui ir svarbiausia – supranta, ką daro, kokių veiksmų imasi? Ar stengiamės keisti savo veiksmus ir žodžius, ar vis dėlto nieko nedarome? Nebus taip, kad visiškai neklysime, svarbu suprasti savo klaidas ir ką darome jas supratę. Keičiame situaciją ar nieko nedarome?
Vadinasi, pozityvūs tėvai analizuoja savo veiksmų ir žodžių poveikį vaikui ir supratę bei atžinę netinkamus veiksmus imasi spręsti problemines vaikų ugdymo situacijas, keisdami savo veiksmus ir žodžius čia ir dabar – neatidėliodami ateičiai ir nelaukdami stebuklo, kad netinkamas elgesys stebuklingai dings arba su amžiumi vaikas pasidarys „protingesnis“.
Tėvų sukurta harmoninga vaikų ugdymosi aplinka nuo pat ankstyvos vaikystės padeda jiems pasirinkti laimingą gyvenimą užtikrinantį elgesio modelį (Sigitos Burvytės nuotr.).
Kritiškai vertinkite savo veiksmus ir žodžius probleminėse vaikų ugdymo situacijose. Pastebėję ir atpažinę savo netinkamus veiksmus ir žodžius su vaikais ryžtingai imkitės savipagalbos keisdami savo veiksmus ir žodžius, siekdami sukurti harmoningas vaikų ugdymosi sąlygas šeimoje, kur vaikas turi jausti užuovėją būdamas šalia jūsų.
Visokeriopos sėkmės linkiu sunkiame savęs pažinimo kelyje ir ištvermės keičiant netinkamus veiksmus ir žodžius į harmoningus santykius kuriančius veiksmus. Pozityvi tėvystė yra nuolatinis procesas, kuris reikalauja pokyčių ir savęs analizavimo bei sąmoningo pažinimo…
Kviečiame registruotis į šeimų stovyklą „Tėvai vaikams – vaikai tėvams“, kuri vyks 2019 m. liepos 22–26 d. (Plungės r., Varkalių k., Tvenkinių g. 8), registruotis el. paštu konsultacijos.tevams@gmail.com.
Šaltiniai:
Burvytė, S. (2016). Tėvų, auginančių ikimokyklinio amžiaus vaikus, pozityviosios tėvystės suvokimas = Positive Parenthood Perception of Parents Raising Pre-school Children. Socialinis ugdymas: mokslo darbai. Socialinė partnerystė ir inovacijos=Social Partnership and Inovations. 44 (3).
Burvytė, S. (2018). Tėvai vaikams – vaikai tėvams. Atsakinga tėvystė: metodinė priemonė studentams, tėvams ir kitiems ugdytojams. Vilnius: LEU leidykla, 50 p.
Steiner, C. M. (2019). Scenarijai, kuriais gyvena žmonės. Transakcinė gyvenimo scenarijų analizė. Vilnius: Vaga, 465 p.
VDU Švietimo akademijos docentė,
VšĮ „Vaikų ugdymas“ direktorė dr. Sigita Burvytė
www.ugdykim.lt
www.ugdykimkartu.lt
© Sigita Burvytė, 2019
© VšĮ „Vaikų ugdymas“, 2019
Kūriniui taikoma CC BY 4.0 licencija, kuri leidžia neribotą kūrinio ar jo dalių panaudą su privaloma sąlyga nurodyti autorių ir pirminį šaltinį.