Kuo paremta tėčio ir mamos pozityvi tarpusavio komunikacija?

 

Pozityviosios tėvystės laboratorijos tyrimai atskleidžia įdomius tyrimų rezultatus apie informacijos perteikimą šeimoje vaikų edukacijos klausimais.

 

 

 

 

Siekiant pakviesti tėčius duoti interviu vaikų ugymo klausimais, buvo ieškoma tėčių kontaktų. Teko kreiptis į ugdymo įstaigas, pavyko gauti 52 šeimų kontaktus. Nors buvo prašoma tėčių kontaktų, ugdymo įstaigose daugeliu atvejų kontaktiniai asmenys buvo mamytės – 37 ir tik 15 šeimų kontaktiniai duomenys buvo mamos ir tėčio, tad gavome 15 tėčių kontaktus.

Informaciją perteikiame kūno kalba ir žodžiu (Sigitos Burvytės nuotr.).

Bendraujant su šeimomis išryškėjo įdomus informacijos pateikimo poveikis tėvams ir iškylantys iššūkiai šiuolaikiniams tėčiams dalinantis savo vaikų ugdymo patirtimi. Dauguma tėčių geriau renkasi fiziškai arba pagal savo sritį pagelbėti mokyklai, nei duoti interviu vaikų ugdymo klausimais prieš kamerą. Vienas iš tėčių teigė: „Man jau dabar gerklę užspaudė vien nuo minties, kad reikės kalbėti prieš kamerą. Tai ką aš galėčiau pasakyti, kai ten atsidursiu?“ Bet tai natūrali tėčių reakcija, juk ne kasdien tenka kalbėti prieš kamerą. Kiti teigė: „Aš darbais tėvynę myliu, o ne tuščiažodžiaudamas prieš kameras.“

Bet man įdomesnė buvo kita tyrimo dalis. Kai skambinau mamytėms ir klausiau apie galimybę paimti interviu iš jų vyrų, net 34 iš 37 sakė, kad jų vyrai yra baikštūs ir  nenori kalbėti prieš kameras: „Aš jau žinau, ką jis pasakys – tikrai ne“; „Oi, ne ne, tikrai ne. O kas ten bus? Ką Jūs ten organizuojate?“; „Oi filmuotis tikrai nesutiks, galiu paklausti, bet tikrai žinau, kad nesutiks, jis ne toks žmogus“; „Oi, ne. Jis turi ką pasakyti, bet negali atsitraukti nuo darbų“; „Oi, ne. Jis tikrai užsiima su vaikais, bet tikrai nesutiks“; „Jis yra labai jautrus, turi sveikatos problemų, jam bus didelis stresas“.

Ir tik 2 mamos iš 37 pasakė, kad negali atsakyti už savo vyrus ir mums teks asmeniškai su jais susisiekti: „Jums reikia paskambinti mano vyrui ir jo paklausti, aš negaliu už jį atsakyti.“ Nebuvo jokių išankstinių nusistatymų, jokių emocijų, buvo dalykinis pokalbis ir informacijos suteikimas. Kai susisiekėme, jie išklausė informaciją ir vienas iš jų sutiko, kitas atsisakė dėl to, kad turi suplanuotas veiklas darbe, kurių negali atšaukti.

Informacija pateikiama remiantis faktais, o ne emocijomis (Sigitos Burvytės nuotr.).

Ir tik viena mamytė pozityviai pasižiūrėjo į šį pasiūlymą ir apsidžiaugė, kad jos vyras kviečiamas duoti interviu, nors ir abejojo, ar jį šis kvietimas pradžiugins, bet ji sugalvojo pozityvų būdą, kaip galima paskatinti, palaikyti ir padrąsinti savo vyrą, nes niekam tie interviu nėra malonūs, juk tai darome ne kasdien. Kaip smagu, kai šalia yra žmona, kuri padrąsina vyrą, pasitiki juo ir padeda jam įveikti vidinius barjerus stojant prieš kamerą. Mums kaip tyrėjams buvo atradimas, kaip galima pozityviai paskatinti savo vyrą priimti naujus iššūkius ir perduoti informaciją parodant pasitikėjimą juo: „Tave išrinko tobuliausiu savo vaikų tėčiu ir kviečia duoti interviu vaikų ugdymo klausimais.“ Ši mama laiminga mums pasakė, kad jos vyras sutinka dalyvauti: „Kaip jis galėtų atsisakyti, jeigu aš pasakiau, kad jis išrinktas tobuliausiu savo vaikų tėčiu.“ Kokia graži, palaikanti ir pozityvi informacijos suteikimo savo vyrui prieiga. Štai turime pozityviosios komunikacijos pavyzdį perteikiant informaciją šeimoje. Turime pavyzdžių, iš kurių galime mokytis. Pavyzdžių yra aplink mus, tik pradėkime juos pastebėti, nereikia išradinėti dviračio. Kai demonstruojamas žmonos pasitikėjimas vyru, tai jį paskatina priimti naujus iššūkius. O kai yra išankstinė mamų nuostata, kad jie nesutiks, tikriausiai ir informacija perteikiama negatyviai, kai kuriais atvejais ši informacija ir visiškai nepasiekia vyrų. Kitas momentas, kad tėčiai tikrai atsiriboja nuo vaikų ugdymo klausimų arba neatsiriboja, bet tiesiog nenori viešai dalintis vaikų ugdymo klausimais.

Buvo ir tokių mamyčių komentarų, kad tai labai slidi tema ir galima labai greitai paslysti ugdant vaikus: „Vienas vaikas toje pačioje šeimoje gali būti puikus, kitas – banditas.“ Įdomu, kas tėveliams sukelia tokį nepasitikėjimą savimi ir savo vaikais? Kas sukelia tokias abejones? Jeigu mes žinome, ką darome, kodėl tai darome ir ko siekiame bei pasitikime savimi ir savo vaikais, rodome jiems tinkamo elgesio pavyzdį, tai kodėl abejojame rezultatais? Jeigu žinome ką daromę, kodėl pasirenkame vienus ar kitus vaiku auklėjimo būdus ir metodus, tai kodėl abejojame savimi? Abejonės savimi ir savo vaikais turėtų atsirasti tada, kai nežinome ką darome. Tokiu atveju, taip pat yra išeitis, kaip atsikratyti abejonių. Pradėkite domėtis savo vaikais, jų savijauta, netinkamo elgesio priežastimis, savo taikomų metodų veiksmingumu ir pozityviosios tėvystės principais, kas padės būti nuosekliais ir tvirtais bei užtikrintais dėl savo vaikų auklėjimo pasirinktos ugdymo krypties ir metodų.

Dažniausiai mamos yra artimiausi informacijos perdavimo vaikui tarpininkai. Tad kokią žinią apie pasaulį nešame vaikams? (Sigitos Burvytės nuotr.).

Ir visiškai kitaip vyko pokalbis su pačiais tėčiais. Iš 37 tėčių kalbėjomės su 15. Pokalbiai buvo konkretūs. Tie tėčiai, kurie negalėjo dalyvauti susitikime, iškart suteikė informaciją, kad tuo metu bus užsiėmę ir negalės atsiprašyti iš darbo: „Tuo metu turiu suplanuotas veiklas“; „Negalėsiu atsiprašyti iš darbo“. Tokių tėčių buvo 4, o kiti 3 atsisakė dėl baimės kalbėti prieš kameras, 2 atsisakė todėl, kad labiau renkasi praktinį užsiėmimą su vaikais, nei duoti interviu. Jie teigė, jog nemato tame prasmės, kad „tai nepadės išgelbėti visos Lietuvos tėčių, jeigu jie patys nenori užsiimti su savo vaikais, tai niekuo tu jam ir negali padėti“. Iš 15 kalbintų tėčių interviu sutiko duoti 6. Visi sutikę duoti interviu tėčiai buvo pozityviai ir geranoriškai nusiteikę, nors ir nelabai viliojo pokalbis prieš kamerą, bet buvo pasiryžę šiam išbandymui ir domėjosi klausimais, pasiruošimu, matė tiek asmenininę naudą bei prasmę šio interviu, teik visuomenės švietėjišką funkciją.

Vyrai ugdosi bendrai veikdami,o ne kalbėdami (Sigitos Burvytės nuotr.).

Tai štai kokios išvados iš šios dienos informacijos tėčiams perdavimo:

1.      Daugiausia vaikų ugdymo klausimais su ugdymo įstaigomis kontaktuoja mamos: 37 iš 51 atvejo. Paprašytos perduoti tėčiams informaciją apie galimybę duoti inteviu 34 mamos iškart pasakė, kad jų antrosios pusės nesutiks, nes bijo, nenori kalbėti prieš kamerą, nemato tame prasmės. Jos puikiai pažįsta savo vyrus, susitapatina su jais, kas joms trukdo savo vyrams perduoti informaciją paremtą faktais. Bet peršasi tokios prielaidos, kurias reikėtų patikrinti tolesniais tyrimais, kad dalis tėčių atsisakė dėl to:

-kad tikrai nenorėjo duoti interviu;

-kad mamos pateikė neigiamai informaciją;

-kad dalis mamų visiškai nesuteikė tėčiams šios informacijos;

-kiti nemate tame prasmės ir rinkosi geriau laiką leisti tiesiog su savo vaikais.

Tik būnant kartu galima padėti vaikams išsiugdyti vidinį kompasą. Tik potyriai padeda tapti žmogumi (Sigitos Burvytės nuotr.).

2.      Jeigu tėčiai atiduoda vaikų ugdymo klausimus spręsti mamoms, o patys renkasi šeimos gerovės užtikrinimo sritį, tada turi pasitikėti savo žmonomis ir jų suteikiama informacija apie vaikų ugdymosi procesą bei palaikyti jas sudėtingose vaikų ugdymosi situacijose. Gal tėčiams reikėtų patiems gauti informaciją vaikų ugdymo klausimais iš pirminių šaltinių, kad galėtų šeimoje su žmona tai aptarti ir priimti tinkamiausią sprendimą.

3.      Kai buvo kalbamasi su tėčiais ir tariamasi dėl interviu, iš 15 tėčių interviu sutiko duoti 6, o kai buvo ieškoma kontaktų su tėčiais tarpininkaujant mamoms, iš 37 sutiko tik vienas tėtis, kurio žmona informaciją apie interviu pateikė pozityviai. Kur tėčiai buvo „apdirbti“ mamų, kitaip reagavo ir beveik visi atsisakė dalyvauti interviu. Kontaktuojant tiesiogiai su tėčiais, jie kitaip priėmė informaciją nei tie, kuriems informaciją suteikė žmonos ir galėjo patys spręsti. Žinutė mamoms – pasitikėti savo vyrais ir suteikti jiems informaciją, paremtą faktais, bei leisti sprendimus priimti patiems, kad jie galėtų pasijusti tėčiais, atsakingais už vaikų gerovę lygiavertiškai kaip mamos.

4.      Daroma prielaida, kad mamos, kurios teigė, kad jų vyrai nesutiks duoti interviu, jiems informaciją suteikė remdamosi savo emocijomis, kurios turėjo lemiančios reikšmės priimant sprendimą atsisakyti dalyvauti interviu. Tiesiogiai kontaktuojant su tėčiais, jiems buvo suteikta informacija, paremta faktais, kuriuos įvertinę tėčiai galėjo savarankiškai priimti sprendimą.

Dauguma pedagogų ir kitų ugdytojų – moterys. Kur vaikams pamatyti vyriško elgesio pavyzdį? (Sigitos Burvytės nuotr.).

5.      Kadangi daugeliu atvejų informaciją apie vaikų ugdymąsi iš ugdymo institucijos gauna mamos, tad jos suteikia informaciją tėčiams ne remdamosi faktais, bet savo interpretacijomis ir emocijomis. Dalis mamų visiškai nesuteikia tėčiams informacijos ir taip jie yra atribojami nuo vaikų ugdymo(si) proceso, netenka teisės savarankiškai priimti sprendimus ugdant vaikus, nes informacija jų nepasiekia. Tada šiems tėčiams tenka pasitikėti mamų rekomendacijomis ar nurodymais bei palaikyti savo žmonas.

Tėčiai ir mamos skirtingai elgiasi su savo vaikais ir susiduria su skirtingu vaikų ugdymo problemų ratu (Sigitos Burvytės nuotr.).

Išvada. Siekiant būti pozityviu tėčiu ar mama, kiekvienas mokomės partneriui ar sutuokiniui ar kitiems ugdytojams suteikti informaciją remdamiesi faktais, pasitikime vieni kitais, kad įvertinę faktus kiekviena siš mūsų sugebės priimti tinkamiausią sprendimą siekdami vaikų ir savo gerovės.

Pozityvi tėčio ir mamos ar kitų ugdytojų tarpusavio komunikacija paremta faktinės informacijos suteikimu vieni kitiems, pasitikėjimu ir pagarba vieni kitiems.

VDU Švietimo akademijos docentė,

VšĮ „Vaikų ugdymas“ direktorė dr. Sigita Burvytė

www.ugdykim.lt

www.ugdykimkartu.lt

 

© Sigita Burvytė, 2019

© VšĮ „Vaikų ugdymas“, 2019

Kūriniui taikoma CC BY 4.0 licencija, kuri leidžia neribotą kūrinio ar jo dalių panaudą su privaloma sąlyga nurodyti autorių ir pirminį šaltinį.