Kaip tėvams išmokti valdyti problemines vaikų ugdymo situacijas?
Kaip įmanoma tai padaryti, kai esi apimtas emocijų ir negali įvertinti situacijos remdamasis faktais, nes emocijos trukdo racionaliai mąstyti. Kaip įmanoma kritiškai pažvelgti į savo elgesį ir įvertinti jį atsiribojus nuo emocijų? Vaikų ugdymo probleminė situacija gali būti pakeista tik pripažinus problemą.
Kai pykstame ant kito žmogaus, tikriausiai nėra lengva pripažinti, kad žmonės yra geri, kad net tada, kai pykstate ant savo vaiko ar partnerio (partnerės), jie yra geri ir iškilusius sunkumus galima spręsti susitarimo būdu. Nėra lengva tartis, kai esi apimtas stiprių jausmų ar emocijų. Tad gal ir nereikėtų bandyti tartis, kai esate apimti stiprių jausmų, galbūt būtų prasminga palaukti, kol jausmai atslūgs, tik tada ieškoti sutarimo.
Visus vaikų ugdymo sunkumus galima išspręsti, kai pripažįstame problemą. Geriau probleminę situaciją šeimos nariams padeda suprasti pastangos geriau pažinti vieniems kitus, t. y. partneriai pirmiausia stengiasi pažinti save bei savo partnerį, t. Y. stengiasi suprasti, kodėl vienoje ar kitoje situacijoje automatiškai reaguoja įprastu veiksmu ar žodžiu. Gilintis į save ir siekti pažinti partnerį, suprasti šeimoje esančią vaiko ugdymosi situaciją tėvai turi ieškodami bendrų sugyvenimo tarpusavyje pozityvių būdų. Tėvai turi siekti pažinti save ir suprasti, kokie automatiniai veiksmai su savo vaikais sukuria tokias ugdymosi sąlygas, kuriose vaikai išsiugdo vidinius barjerus, ateityje trukdysiančius jiems gyventi.
Problemų pažinimas prasideda nuo situacijų stebėjimo (Sigitos Burvytės nuotr.).
Šeimos nariai turėtų gilintis į šeimos narių tarpusavio sąveiką ir suprasti vaikystėje išgyventus engiančius draudimus bei atribucijas, kurie buvo peršami tuomet ir kurie išliko tolesniame gyvenime. Į savo problemų pažinimą ir pripažinimą kviečiu gilintis ir analizuoti remiantis Atribucijos teorija – socialinės psichologijos teorija, kurią išvystė mokslininkai Fritz Heider, Harold Kelley, Edward E. Jones ir Lee Ross. Šią teoriją galime pritaikyti šeimos narių savęs ir vienas kito pažinimui. Jos pagalba jie galėtų geriau suprasti save bei pažinti partnerio (partnerės) elgesį, jo pasirinkimo priežastis priskirti atitinkamiems įvykiams, reiškiniams, kokią įtaką šios suvokimo pozicijos turi šeimos narių tarpusavio santykių kūrimui ir kokie veiksniai lemia atribucijos pobūdį.
Pagal atribucijos teoriją, yra du priežasčių atribucijos (priskyrimo) tipai:
išorinis (situacinė atribucija) – kai priežastys priskiriamos išoriniams veiksniams, pvz., orams;
vidinis (polinkio arba dispozicinė atribucija) – kai priežastys priskiriamos asmenybės veiksniams, pvz., asmens intelekto lygiui, vertybėms ar kitiems asmeniniams kriterijams, dėl kurių asmuo gali būti atsakingas už įvykį ar reiškinį.
Buvimas kartu ir vieni kitų pažinimas stiprina tarpusavio santykius (Sigitos Burvytės nuotr.).
Mokslinės teorijos turi tarnauti žmonėms, kad padėtų išmokti sugyventi tarpusavyje. Pastebiu, kad šiais skubėjimo ir pramoginės kultūros laikais reikia didelės drąsos, kad tėvai išdrįstų būti savimi ir nebijotų savo autentiško tapatumo. Taip, reikia, kad tėvai išdrįstų parodyti savo pasaulio pajautimą, kaip jie jame jaučiasi, kaip jaučiasi šeimos nariai vienas šalia kito. O tam reikalingi tarpusavio santykiai ir gebėti kalbėti apie save, savo patirtis, išgyvenamus jausmus. Čia mūsų visuomenėje yra didelių spragų ir neartų dirvonų. Reikia įdėti daug jėgų šviečiant tėvus tiek savęs pažinimo, tiek kitų pažinimo srityje, nes tai leistų jiems būti geresniems tėvams savo vaikams, pripažinti netinkamus veiksmus, kuriuos norėtų keisti.
Tik pažinus savo vaikystės patirtis ir supratus vaikystėje bei ankstyvoje paauglystėje kurtų sąmoningų planų priežastis tolesnis gyvenimas taps nuspėjamas. Vadinasi, remiantis C. M. Steiner (2019) galima teigti, kad tėvų vaikystės patirtys ir priimti sprendimai lemia, kokie mes būsime tėvai savo vaikams, tokiais vaikystės sprendimais paremti tėvų gyvenimai turi scenarijus, kuriuos priėmėme sąmoningai vaikystėje. Čia kalbama ne apie patologinius audinių pokyčius, kalbama apie vaikystės potyrius ir tam tikroje aplinkoje priimtus vaikų sprendimus dėl tam tikro elgesio probleminėse situacijose, kuriuos panaikinti galima tik atpažinus priežastis bei jas sau įvardijus, o išspręsti galima tik pasitelkus panašius sąmoningus sprendimus.
Pažinus save galima geriau pažinti ir savo vaikus (Sigitos Burvytės nuotr.).
Jeigu elgiamės kraštutinai netinkamai su savo vaikais, tokius savo elgesio scenarijus taip pat galime pakeisti, kai suvokiame, kodėl ir į ką reikia keisti. Destruktyvaus elgesio su vaikais priežastis lemia scenarijaus susiformavimas vaikystėje. Todėl tėvai šviečiami vystant jų supratimą, kad norint padėti savo vaikui išmokti netinkamą elgesį pakeisti tinkamu, pirmiausia jie turi keisti savo veiksmus ir žodžius su vaikais, tik tada gali tikėtis vaikų elgesio pokyčių. Todėl mes vystome ir praktiškai pritaikome Pozityvios tėvystės sprendimų teoriją tėvų švietimo srityje, siekdami padėti tėvams atpažinti pagrindines savo veiksmų pasekmes vaikų saviugdai ir jų gyvenimo scenarijų pasirinkimui, padėdami tėvams pažinti save ir rasti būdų vieną savo elgesį pakeisti kitu. Svarbu priimti sprendimą keistis, o jį priimame tik pripažinę problemą.
Vaikų savipagalbą skatina suaugusiųjų geras žodis ir palaikymas (Sigitos Burvytės nuotr.).
Ieškodami savipagalbos ieškokite tokių specialistų ar draugų, pedagogų ar kitų švietimo pagalbos specialistų, kurie tiki, kad jūs rasite savo vaikų ugdymo problemų sprendimą. Šis požiūris, beje, svarbus ir jūsų vaikams. Labai svarbu, kad jūs parodytumėte, kad jais tikite, jog jie pasirink tinkamą būdą savo problemoms spręsti. Taigi jeigu šeimos narių patiriami emociniai sunkumai ar pasirinkti ir vaikystėje išmokti elgesio scenarijai su kitais šeimos nariais laikomi tam tikra ligos forma ar klijuojama etiketė, kad jis „nevykėlis“, „blogas tėvas ar mama“, sumažėja žmogaus galimybės pasikeisti, jis įspraudžiamas į tam tikrus rėmus. Jeigu šeimos nariai vadovaujasi šiuo požiūriu vienas kito atžvilgiu, tai yra potencialiai žalinga ir gali iš tikrųjų sukelti žmogui ligą arba įstumti kitą žmogų į savidestruktyvų elgesį, tai nepadeda pasikeisti ir sukurti vaikų ugdymuisi harmoningų aplinkos sąlygų.
Jeigu tikime, kad partneris yra geras netgi tada, kai kitaip sprendžia problemines vaikų ugdymo situacijas, suteikiame jam viltį, kad „tikime, jog rasime pozityvius problemos srendimus“. Jeigu žmona tiki vyru, o vyras – žmona, jeigu tėvai tiki savo vaikais, kad kiekvienas iš jų gali pasirinkti tinkamą elgesį probleminėse situacijose, vadinasi, tai yra pirmas žingsnis į santykių pakeitimą. Tada išvaduojame žmonių vidinius resursus ir galias rasti pozityvius probleminių situacijų sprendimus, o tai suteikia galimybę pakeisti ar pagerinti santykius ir nugalėti liūdesį dėl es amos situacijos.
Buvimas su vaikais padeda juos geriau pažinti ir atpažinti pagrindinę problemą (Sigitos Burvytės nuotr.).
Jeigu patiems nepavyksta atpažinti pagrindinės problemos vaikų ugdymo klausimais, kreipkitės pagalbos į šeimos edukacijos specialistus, kurie tiki kiekvieno šeimos nario teikiamomis galimybėmis ir geba įžvelgti bei padėti kiekvienam šeimos nariui pastebėti tiek savo, tiek kitų šeimos narių stiprybes ir jiems apie tai pasakyti. Šeimos edukatoriai, turintys profesinės problemų sprendimo patirties, gali padėti šeimos narių tarpusavio santykių problemų turintiems tėvams vaikų ugdymosi situacijose, susigrąžinti gyvenimo kontrolę ir harmoniją, padėti susikurti juos tenkinančių naujų probleminių situacijų sprendimo planą.
Iškilus vaikų ugdymo probleminėms situacijoms ar ugdymo klausimams, nebijokite kreiptis pagalbos. Kviečiame kartu ieškoti pozityvių vaikų ugdymo situacijų sprendimų. Kreipkitės konsultacijos.tevams@gmail.com.
Šaltiniai:
Burvytė, S. (2018). Tėvai vaikams – vaikai tėvams. Atsakinga tėvystė: metodinė priemonė studentams, tėvams ir kitiems ugdytojams. Vilnius: LEU leidykla, 50.
Filliozat, I. (2005). Viską išbandžiau. Priešgyniavimas, ašaros ir įniršio priepuoliai: kaip ramiai išlaukti 1–5 metų tarpsnį. Vilnius: UAB „Baltos lankos“, 171.
Steiner, C. M. (2019). Scenarijai, kuriais gyvena žmonės. Transakcinė gyvenimo scenarijų analizė. Vilnius: Vaga, 465.
VDU Švietimo akademijos docentė,
VšĮ „Vaikų ugdymas“ direktorė dr. Sigita Burvytė
Daugiau informacijos rasite:
www.ugdykimkartu.lt
www.ugdykim.lt
© Sigita Burvytė, 2019
© VšĮ „Vaikų ugdymas“, 2019
Kūriniui taikoma CC BY 4.0 licencija, kuri leidžia neribotą kūrinio ar jo dalių panaudą su privaloma sąlyga nurodyti autorių ir pirminį šaltinį.
Kaip įmanoma tai padaryti, kai esi apimtas emocijų ir negali įvertinti situacijos remdamasis faktais, nes emocijos trukdo racionaliai mąstyti. Kaip įmanoma kritiškai pažvelgti į savo elgesį ir įvertinti jį atsiribojus nuo emocijų? Vaikų ugdymo probleminė situacija gali būti pakeista tik pripažinus problemą.
Kai pykstame ant kito žmogaus, tikriausiai nėra lengva pripažinti, kad žmonės yra geri, kad net tada, kai pykstate ant savo vaiko ar partnerio (partnerės), jie yra geri ir iškilusius sunkumus galima spręsti susitarimo būdu. Nėra lengva tartis, kai esi apimtas stiprių jausmų ar emocijų. Tad gal ir nereikėtų bandyti tartis, kai esate apimti stiprių jausmų, galbūt būtų prasminga palaukti, kol jausmai atslūgs, tik tada ieškoti sutarimo.
Visus vaikų ugdymo sunkumus galima išspręsti, kai pripažįstame problemą. Geriau probleminę situaciją šeimos nariams padeda suprasti pastangos geriau pažinti vieniems kitus, t. y. partneriai pirmiausia stengiasi pažinti save bei savo partnerį, t. Y. stengiasi suprasti, kodėl vienoje ar kitoje situacijoje automatiškai reaguoja įprastu veiksmu ar žodžiu. Gilintis į save ir siekti pažinti partnerį, suprasti šeimoje esančią vaiko ugdymosi situaciją tėvai turi ieškodami bendrų sugyvenimo tarpusavyje pozityvių būdų. Tėvai turi siekti pažinti save ir suprasti, kokie automatiniai veiksmai su savo vaikais sukuria tokias ugdymosi sąlygas, kuriose vaikai išsiugdo vidinius barjerus, ateityje trukdysiančius jiems gyventi.
Problemų pažinimas prasideda nuo situacijų stebėjimo (Sigitos Burvytės nuotr.).
Šeimos nariai turėtų gilintis į šeimos narių tarpusavio sąveiką ir suprasti vaikystėje išgyventus engiančius draudimus bei atribucijas, kurie buvo peršami tuomet ir kurie išliko tolesniame gyvenime. Į savo problemų pažinimą ir pripažinimą kviečiu gilintis ir analizuoti remiantis Atribucijos teorija – socialinės psichologijos teorija, kurią išvystė mokslininkai Fritz Heider, Harold Kelley, Edward E. Jones ir Lee Ross. Šią teoriją galime pritaikyti šeimos narių savęs ir vienas kito pažinimui. Jos pagalba jie galėtų geriau suprasti save bei pažinti partnerio (partnerės) elgesį, jo pasirinkimo priežastis priskirti atitinkamiems įvykiams, reiškiniams, kokią įtaką šios suvokimo pozicijos turi šeimos narių tarpusavio santykių kūrimui ir kokie veiksniai lemia atribucijos pobūdį.
Pagal atribucijos teoriją, yra du priežasčių atribucijos (priskyrimo) tipai:
išorinis (situacinė atribucija) – kai priežastys priskiriamos išoriniams veiksniams, pvz., orams;
vidinis (polinkio arba dispozicinė atribucija) – kai priežastys priskiriamos asmenybės veiksniams, pvz., asmens intelekto lygiui, vertybėms ar kitiems asmeniniams kriterijams, dėl kurių asmuo gali būti atsakingas už įvykį ar reiškinį.
Buvimas kartu ir vieni kitų pažinimas stiprina tarpusavio santykius (Sigitos Burvytės nuotr.).
Mokslinės teorijos turi tarnauti žmonėms, kad padėtų išmokti sugyventi tarpusavyje. Pastebiu, kad šiais skubėjimo ir pramoginės kultūros laikais reikia didelės drąsos, kad tėvai išdrįstų būti savimi ir nebijotų savo autentiško tapatumo. Taip, reikia, kad tėvai išdrįstų parodyti savo pasaulio pajautimą, kaip jie jame jaučiasi, kaip jaučiasi šeimos nariai vienas šalia kito. O tam reikalingi tarpusavio santykiai ir gebėti kalbėti apie save, savo patirtis, išgyvenamus jausmus. Čia mūsų visuomenėje yra didelių spragų ir neartų dirvonų. Reikia įdėti daug jėgų šviečiant tėvus tiek savęs pažinimo, tiek kitų pažinimo srityje, nes tai leistų jiems būti geresniems tėvams savo vaikams, pripažinti netinkamus veiksmus, kuriuos norėtų keisti.
Tik pažinus savo vaikystės patirtis ir supratus vaikystėje bei ankstyvoje paauglystėje kurtų sąmoningų planų priežastis tolesnis gyvenimas taps nuspėjamas. Vadinasi, remiantis C. M. Steiner (2019) galima teigti, kad tėvų vaikystės patirtys ir priimti sprendimai lemia, kokie mes būsime tėvai savo vaikams, tokiais vaikystės sprendimais paremti tėvų gyvenimai turi scenarijus, kuriuos priėmėme sąmoningai vaikystėje. Čia kalbama ne apie patologinius audinių pokyčius, kalbama apie vaikystės potyrius ir tam tikroje aplinkoje priimtus vaikų sprendimus dėl tam tikro elgesio probleminėse situacijose, kuriuos panaikinti galima tik atpažinus priežastis bei jas sau įvardijus, o išspręsti galima tik pasitelkus panašius sąmoningus sprendimus.
Pažinus save galima geriau pažinti ir savo vaikus (Sigitos Burvytės nuotr.).
Jeigu elgiamės kraštutinai netinkamai su savo vaikais, tokius savo elgesio scenarijus taip pat galime pakeisti, kai suvokiame, kodėl ir į ką reikia keisti. Destruktyvaus elgesio su vaikais priežastis lemia scenarijaus susiformavimas vaikystėje. Todėl tėvai šviečiami vystant jų supratimą, kad norint padėti savo vaikui išmokti netinkamą elgesį pakeisti tinkamu, pirmiausia jie turi keisti savo veiksmus ir žodžius su vaikais, tik tada gali tikėtis vaikų elgesio pokyčių. Todėl mes vystome ir praktiškai pritaikome Pozityvios tėvystės sprendimų teoriją tėvų švietimo srityje, siekdami padėti tėvams atpažinti pagrindines savo veiksmų pasekmes vaikų saviugdai ir jų gyvenimo scenarijų pasirinkimui, padėdami tėvams pažinti save ir rasti būdų vieną savo elgesį pakeisti kitu. Svarbu priimti sprendimą keistis, o jį priimame tik pripažinę problemą.
Vaikų savipagalbą skatina suaugusiųjų geras žodis ir palaikymas (Sigitos Burvytės nuotr.).
Ieškodami savipagalbos ieškokite tokių specialistų ar draugų, pedagogų ar kitų švietimo pagalbos specialistų, kurie tiki, kad jūs rasite savo vaikų ugdymo problemų sprendimą. Šis požiūris, beje, svarbus ir jūsų vaikams. Labai svarbu, kad jūs parodytumėte, kad jais tikite, jog jie pasirink tinkamą būdą savo problemoms spręsti. Taigi jeigu šeimos narių patiriami emociniai sunkumai ar pasirinkti ir vaikystėje išmokti elgesio scenarijai su kitais šeimos nariais laikomi tam tikra ligos forma ar klijuojama etiketė, kad jis „nevykėlis“, „blogas tėvas ar mama“, sumažėja žmogaus galimybės pasikeisti, jis įspraudžiamas į tam tikrus rėmus. Jeigu šeimos nariai vadovaujasi šiuo požiūriu vienas kito atžvilgiu, tai yra potencialiai žalinga ir gali iš tikrųjų sukelti žmogui ligą arba įstumti kitą žmogų į savidestruktyvų elgesį, tai nepadeda pasikeisti ir sukurti vaikų ugdymuisi harmoningų aplinkos sąlygų.
Jeigu tikime, kad partneris yra geras netgi tada, kai kitaip sprendžia problemines vaikų ugdymo situacijas, suteikiame jam viltį, kad „tikime, jog rasime pozityvius problemos srendimus“. Jeigu žmona tiki vyru, o vyras – žmona, jeigu tėvai tiki savo vaikais, kad kiekvienas iš jų gali pasirinkti tinkamą elgesį probleminėse situacijose, vadinasi, tai yra pirmas žingsnis į santykių pakeitimą. Tada išvaduojame žmonių vidinius resursus ir galias rasti pozityvius probleminių situacijų sprendimus, o tai suteikia galimybę pakeisti ar pagerinti santykius ir nugalėti liūdesį dėl es amos situacijos.
Buvimas su vaikais padeda juos geriau pažinti ir atpažinti pagrindinę problemą (Sigitos Burvytės nuotr.).
Jeigu patiems nepavyksta atpažinti pagrindinės problemos vaikų ugdymo klausimais, kreipkitės pagalbos į šeimos edukacijos specialistus, kurie tiki kiekvieno šeimos nario teikiamomis galimybėmis ir geba įžvelgti bei padėti kiekvienam šeimos nariui pastebėti tiek savo, tiek kitų šeimos narių stiprybes ir jiems apie tai pasakyti. Šeimos edukatoriai, turintys profesinės problemų sprendimo patirties, gali padėti šeimos narių tarpusavio santykių problemų turintiems tėvams vaikų ugdymosi situacijose, susigrąžinti gyvenimo kontrolę ir harmoniją, padėti susikurti juos tenkinančių naujų probleminių situacijų sprendimo planą.
Iškilus vaikų ugdymo probleminėms situacijoms ar ugdymo klausimams, nebijokite kreiptis pagalbos. Kviečiame kartu ieškoti pozityvių vaikų ugdymo situacijų sprendimų. Kreipkitės konsultacijos.tevams@gmail.com.
Šaltiniai:
Burvytė, S. (2018). Tėvai vaikams – vaikai tėvams. Atsakinga tėvystė: metodinė priemonė studentams, tėvams ir kitiems ugdytojams. Vilnius: LEU leidykla, 50.
Filliozat, I. (2005). Viską išbandžiau. Priešgyniavimas, ašaros ir įniršio priepuoliai: kaip ramiai išlaukti 1–5 metų tarpsnį. Vilnius: UAB „Baltos lankos“, 171.
Steiner, C. M. (2019). Scenarijai, kuriais gyvena žmonės. Transakcinė gyvenimo scenarijų analizė. Vilnius: Vaga, 465.
VDU Švietimo akademijos docentė,
VšĮ „Vaikų ugdymas“ direktorė dr. Sigita Burvytė
Daugiau informacijos rasite:
www.ugdykimkartu.lt
www.ugdykim.lt
© Sigita Burvytė, 2019
© VšĮ „Vaikų ugdymas“, 2019
Kūriniui taikoma CC BY 4.0 licencija, kuri leidžia neribotą kūrinio ar jo dalių panaudą su privaloma sąlyga nurodyti autorių ir pirminį šaltinį.