Vaikų likimas – tėvų rankose?
Bandysiu pagrįsti teiginį, kad vaikų likimas – tėvų rankose. Šiam teiginiui patvirtinti informaciją renku jau 18 metų. Susidūriau su skirtingais Jūsų požiūriais. Daugelyje diskusijų būdavo tiek pritariančių tam, tiek skeptiškai ir kritiškai žiūrinčių į šį teiginį. Diskutuoti kviečiu tik tam, kad kiekvienas kritiškai pasižiūrėtumėte į mano teiginius ir rastumėte sau atsakymus bei pagrindimus remdamiesi savo patirtimi (savo kokybiniais tyrimais), kodėl pritariate arba nepritariate šiam teiginiui. Kas rasite noro ir laiko pasidalinti savo įžvalgomis, vaikystėje patirtomis situacijomis ir kaip jos susijusios su jūsų, suaugusio žmogaus, gyvenimo scenarijumi, rašykite el. paštu konsultacijos.tevams@gmail.com (konfidencialumas garantuojamas).
Vaikų potyrių galimybes nulemia tėvų sukurta ugdymosi aplinka (Sigitos Burvytės nuotr.).
Įvertinkite ir apsikeiskime skirtingais argumentuotais požiūriais į tėvams iškylančius vaikų ugdymo sunkumus, kas tiesiogiai paveikia vaikų ugdymosi situaciją ir nulemia jų gyvenimo scenarijaus pasirinkimą vaikystėje. Diskutuojant kviečiu remtis ne emocijos, bet faktais (savo išgyventomis patirtimis arba kitų atliktais tyrimų duomenimis). Teikdama edukacines konsultacijas tėvams, įtėviams, globėjams bei kitiems ugdytojams ir vesdama grupinius užsiėmimus vaikų ugdymo klausimais pastebėjau šių dienų tėvams kylančius iššūkius arba probleminių situacijų ratas yra susijęs su šiais aspektais:
1. Tėvų, įtėvių, globėjų ar kitų ugdytojų vidiniai barjerai. Šiandien mąstau apie tai, kokie tėvų vidiniai barjerai trukdo drąsiai pažvelgti į iškylančius vaikų ugdymo sunkumus kasdienėse situacijose. Kas padeda tėvams nebijoti problemų ir drąsiai ieškoti jų sprendimų. Kai kurie užsidaro su savo problemomis arba kaip stručiai kiša galvą į smėlį manydami, kad jeigu nematau problemų, vadinasi, jų ir nėra. Suprantu tėvus ir tai, kad tai lemia skirtingos jų vaikystės patirtys.
Svarbu sukurti saugią ir vaikų potyriams prieinamą aplinką (Sigitos Burvytės nuotr.).
2. Tėvai savo tėvystės pareigas perleidžia/patiki ugdymo įstaigoms. O gal vaikų likimas yra ne tėvų rankose, bet valstybės? O gal šių dienų tėvystės realizacija užsibaigia vaikų pagimdymu, tada visą vaikų ugdymą patikime ugdymo įstaigoms ir tėvystę suprantame tik reikalavimų ugdymo įstaigoms kėlimu, o patys esame tik vaikų ugdymo proceso stebėtojai? Nesiūlyčiau rinktis šio varianto, nes tėvai yra pagrindiniai žmonės, atsakingi už vaiko harmoningą raidą, nes nieko geriau už šeimą vaikų ugdymuisi nėra sugalvota. Tėvų bendradarbiavimas su ugdymo įstaigomis yra būtinas, tik negalima visų savo pareigų ir atsakomybių permesti ugdymo įstaigoms.
Gyvenimo mokytis galima tik jį gyvenant (Sigitos Burvytės nuotr.).
3. Valstybės sisteminė pagalba šeimai. Kiek valstybė gali kištis į šeimą ir kada bei kaip tai turi padaryti, kad šeimai būtų suteikiama pagalba keičiant savo destruktyvius vaikų ugdymo scenarijus į pozityvius. Jeigu valstybė prisiima atsakomybę už vaikų ugdymą, tada paima vaikus iš šeimos ir ieško alternatyvų šeimai, kad sukurtų vaikų saviugdai reikiamas sąlygas, bet jeigu valstybė pasitiki šeima ir laikosi nuostatos, kad vaikų harmoningam ugdymuisi nieko nėra geriau už šeimą, tada ieško būdų, kaip padėti šeimai, kad ji galėtų sukurti harmoningas vaikų ugdymosi sąlygas. Ir tik išskirtiniais atvejais, kai tėvai ar kiti ugdytojai yra nepajėgūs pasirūpinti vaikais, šie paimami iš šeimos.
Všį „Vaikų ugdymas“ organizuoja šeimų pagalbą šeimai (Sigitos Burvytės nuotr.).
Jeigu vadovaujamės nuostata, kad tėvai – pagrindiniai žmonės, kurie atsakingi už harmoningos vaikų ugdymosi aplinkos kūrimą, pasikalbėkite, kokia turėtų būti ta harmoninga aplinka:
1. Atitikti vaiko raidos amžiaus tarpsnį. Tai įpareigoja tėvus gilintis į vaiko amžiaus tarpsnių raidą, nes padeda geriau suprasti vaikų poreikius, kuriuos turėtume besąlygiškai tenkinti. Tai leis suprasti ir atpažinti vaikų poreikius bei atskirti juos nuo vaiko norų ir kaprizų. Tad tėvai turi turėti žinių ir nuolat jas gilinti, kad galėtų suprasti savo vaikus.
2. Saugios aplinkos kūrimas. Tik saugioje aplinkoje vaikas gali užsiimti pasaulio pažinimu, kūrybine veikla ir tenkinti savo prigimtinį smalsumo poreikį. Kalbant apie saugią aplinką, turima omenyje tiek fizinė, tiek psichologinė aplinka. Tėvai ir kiti ugdytojai turi pramatyti 10 vaiko galimų ėjimų į priekį, t. y. jeigu jis šiandien neužlipa ant palangės, dar nereiškia, kad rytoj ten neužlips, todėl negalima palikti atidaryto lango 9 aukšte tame kambaryje, kur yra vaikas ir palikti jo ten vieno. Taip pat negalima ir visose situacijose visko daryti už vaiką, ką jis gali padaryti ir pats. Tada atimame iš vaiko galimybę įgyti pasitikėjimo savimi per savo asmeninius potyrius, kad pats galiu pasiekti žaisliuką, kurio noriu. Jeigu žaisliukas būna įduodamas tiesiai į ranką, tai atima iš vaiko galimybę savo pastangomis patirti sėkmę.
Bendras darbas vienija ir suartina (Sigitos Burvytės nuotr.).
3. Leistino elgesio ribos keičiasi vaikui augant. Labai gerai įsiminė vieno tėčio pasakojimas apie vaikystės prisiminimus: „Mano ribos iki pat 16 metų nekito ir buvo tokios pat: kaip 4 metų buvo galima išeiti tik į kiemą, lygiai taip pat ir 16 metų buvo galima išeiti tik į tą patį kiemą ir ne toliau.“ Vaikui augant ir įgyjant savarankiškumo, reikia plėsti leistino elgesio ribas.
4. Savarankiškumo ugdymas. Kaip kiekvienas iš mūsų suprantame savarankiškumą, taip tiesiogiai ir veikia vaiko ugdomąją aplinką. Didžiuojuosi savo vaiku, kad jis yra savarankiškas (6 metų vaikas), sakydamas: „Kai aš jam pasakau, jis susitvarko žaislus“, o kiti sako: „Mano vaikas savarankiškas ir pats turi ritualą kiekvieną vakarą susitvarkyti žaislus.“ Dvi situacijos, kuriose vaikai turi visiškai skirtingas galimybes priimti sprendimą, kokį gyvenimo scenarijų pasirinkti.
Savarankiškumas padeda įgyti pasitikėjimą savimi (Sigitos Burvytės nuotr.).
5. Emocinė parama ir pagalba bei jautrumas vaiko pasaulio pažinimo pastangoms. Tai, kaip mes reaguojame į reiškiamus jausmus, turi lemiamos reikšmės vaikų pasirinkimui, kaip susidoroti su juos apėmusiais jausmais bei emocijomis. Kiekvienas iš mūsų viską atsinešame iš vaikystės, todėl tai turi reikšmės priimant sprendimus, kaip reikšime savo jausmus, t. y. kokiu elgesiu ir kokiais žodžiais, o vaikai mokosi reikšti jausmus žvelgdami į mūsų elgesį. Pamenu, kaip konsultavau mamytę, kuri jau išbandė visus būdus, kad padėtų savo 4 metų atžalai susitvarkyti su jausmais. Tai buvo ne pirmoji, bet kažkelintoji mūsų konsultacija, tačiau jai vis nepavykdavo rasti sprendimų. Tada paprašiau jos nufilmuoti probleminę situaciją ir atsiųsti man. O priežastis buvo labai paprasta: vaikas, pasiėmęs dulkių siurblį, rėkia, kad nesiurbliuos grindų, mama rėkia ant jo, jog jis siurbliuotų ir nerėktų. Štai kaip kartais nutinka – rodome pavyzdį vienokio elgesio, o reikalaujame iš vaikų, kad jie elgtųsi kitaip nei mes. O kur jiems išmokti, kaip elgtis su kitais, jeigu ne iš stebimų pavyzdžių.
Pagalba ir parama ateina iš santykių (Sigitos Burvytės nuotr.).
Straipsnis siekiant apginti teiginį, kad vaikų likimas – tėvų rankose, galėtų būti ir ilgesnis, bet kviečiu Jus pratęsti jį diskutuojant, o gal ir paneigti nenuginčijamais argumentais.
Kviečiame registruotis į šeimų stovyklą: „Tėvai vaikams – vaikai tėvams“, kuri vyks 2019 m. liepos 22-26 d., (Plungės. r., Varkalių k., Tvenkinių g. 8), registruotis e. paštu: konsultacijos.tevams@gmail.com
VDU Švietimo akademijos docentė,
VšĮ „Vaikų ugdymas“ direktorė dr. Sigita Burvytė
Daugiau informacijos rasit:
www.ugdykimkartu.lt
www.ugdykim.lt
© Sigita Burvytė, 2019
© VšĮ „Vaikų ugdymas“, 2019
Kūriniui taikoma CC BY 4.0 licencija, kuri leidžia neribotą kūrinio ar jo dalių panaudą su privaloma sąlyga nurodyti autorių ir pirminį šaltinį.
Bandysiu pagrįsti teiginį, kad vaikų likimas – tėvų rankose. Šiam teiginiui patvirtinti informaciją renku jau 18 metų. Susidūriau su skirtingais Jūsų požiūriais. Daugelyje diskusijų būdavo tiek pritariančių tam, tiek skeptiškai ir kritiškai žiūrinčių į šį teiginį. Diskutuoti kviečiu tik tam, kad kiekvienas kritiškai pasižiūrėtumėte į mano teiginius ir rastumėte sau atsakymus bei pagrindimus remdamiesi savo patirtimi (savo kokybiniais tyrimais), kodėl pritariate arba nepritariate šiam teiginiui. Kas rasite noro ir laiko pasidalinti savo įžvalgomis, vaikystėje patirtomis situacijomis ir kaip jos susijusios su jūsų, suaugusio žmogaus, gyvenimo scenarijumi, rašykite el. paštu konsultacijos.tevams@gmail.com (konfidencialumas garantuojamas).
Vaikų potyrių galimybes nulemia tėvų sukurta ugdymosi aplinka (Sigitos Burvytės nuotr.).
Įvertinkite ir apsikeiskime skirtingais argumentuotais požiūriais į tėvams iškylančius vaikų ugdymo sunkumus, kas tiesiogiai paveikia vaikų ugdymosi situaciją ir nulemia jų gyvenimo scenarijaus pasirinkimą vaikystėje. Diskutuojant kviečiu remtis ne emocijos, bet faktais (savo išgyventomis patirtimis arba kitų atliktais tyrimų duomenimis). Teikdama edukacines konsultacijas tėvams, įtėviams, globėjams bei kitiems ugdytojams ir vesdama grupinius užsiėmimus vaikų ugdymo klausimais pastebėjau šių dienų tėvams kylančius iššūkius arba probleminių situacijų ratas yra susijęs su šiais aspektais:
1. Tėvų, įtėvių, globėjų ar kitų ugdytojų vidiniai barjerai. Šiandien mąstau apie tai, kokie tėvų vidiniai barjerai trukdo drąsiai pažvelgti į iškylančius vaikų ugdymo sunkumus kasdienėse situacijose. Kas padeda tėvams nebijoti problemų ir drąsiai ieškoti jų sprendimų. Kai kurie užsidaro su savo problemomis arba kaip stručiai kiša galvą į smėlį manydami, kad jeigu nematau problemų, vadinasi, jų ir nėra. Suprantu tėvus ir tai, kad tai lemia skirtingos jų vaikystės patirtys.
Svarbu sukurti saugią ir vaikų potyriams prieinamą aplinką (Sigitos Burvytės nuotr.).
2. Tėvai savo tėvystės pareigas perleidžia/patiki ugdymo įstaigoms. O gal vaikų likimas yra ne tėvų rankose, bet valstybės? O gal šių dienų tėvystės realizacija užsibaigia vaikų pagimdymu, tada visą vaikų ugdymą patikime ugdymo įstaigoms ir tėvystę suprantame tik reikalavimų ugdymo įstaigoms kėlimu, o patys esame tik vaikų ugdymo proceso stebėtojai? Nesiūlyčiau rinktis šio varianto, nes tėvai yra pagrindiniai žmonės, atsakingi už vaiko harmoningą raidą, nes nieko geriau už šeimą vaikų ugdymuisi nėra sugalvota. Tėvų bendradarbiavimas su ugdymo įstaigomis yra būtinas, tik negalima visų savo pareigų ir atsakomybių permesti ugdymo įstaigoms.
Gyvenimo mokytis galima tik jį gyvenant (Sigitos Burvytės nuotr.).
3. Valstybės sisteminė pagalba šeimai. Kiek valstybė gali kištis į šeimą ir kada bei kaip tai turi padaryti, kad šeimai būtų suteikiama pagalba keičiant savo destruktyvius vaikų ugdymo scenarijus į pozityvius. Jeigu valstybė prisiima atsakomybę už vaikų ugdymą, tada paima vaikus iš šeimos ir ieško alternatyvų šeimai, kad sukurtų vaikų saviugdai reikiamas sąlygas, bet jeigu valstybė pasitiki šeima ir laikosi nuostatos, kad vaikų harmoningam ugdymuisi nieko nėra geriau už šeimą, tada ieško būdų, kaip padėti šeimai, kad ji galėtų sukurti harmoningas vaikų ugdymosi sąlygas. Ir tik išskirtiniais atvejais, kai tėvai ar kiti ugdytojai yra nepajėgūs pasirūpinti vaikais, šie paimami iš šeimos.
Všį „Vaikų ugdymas“ organizuoja šeimų pagalbą šeimai (Sigitos Burvytės nuotr.).
Jeigu vadovaujamės nuostata, kad tėvai – pagrindiniai žmonės, kurie atsakingi už harmoningos vaikų ugdymosi aplinkos kūrimą, pasikalbėkite, kokia turėtų būti ta harmoninga aplinka:
1. Atitikti vaiko raidos amžiaus tarpsnį. Tai įpareigoja tėvus gilintis į vaiko amžiaus tarpsnių raidą, nes padeda geriau suprasti vaikų poreikius, kuriuos turėtume besąlygiškai tenkinti. Tai leis suprasti ir atpažinti vaikų poreikius bei atskirti juos nuo vaiko norų ir kaprizų. Tad tėvai turi turėti žinių ir nuolat jas gilinti, kad galėtų suprasti savo vaikus.
2. Saugios aplinkos kūrimas. Tik saugioje aplinkoje vaikas gali užsiimti pasaulio pažinimu, kūrybine veikla ir tenkinti savo prigimtinį smalsumo poreikį. Kalbant apie saugią aplinką, turima omenyje tiek fizinė, tiek psichologinė aplinka. Tėvai ir kiti ugdytojai turi pramatyti 10 vaiko galimų ėjimų į priekį, t. y. jeigu jis šiandien neužlipa ant palangės, dar nereiškia, kad rytoj ten neužlips, todėl negalima palikti atidaryto lango 9 aukšte tame kambaryje, kur yra vaikas ir palikti jo ten vieno. Taip pat negalima ir visose situacijose visko daryti už vaiką, ką jis gali padaryti ir pats. Tada atimame iš vaiko galimybę įgyti pasitikėjimo savimi per savo asmeninius potyrius, kad pats galiu pasiekti žaisliuką, kurio noriu. Jeigu žaisliukas būna įduodamas tiesiai į ranką, tai atima iš vaiko galimybę savo pastangomis patirti sėkmę.
Bendras darbas vienija ir suartina (Sigitos Burvytės nuotr.).
3. Leistino elgesio ribos keičiasi vaikui augant. Labai gerai įsiminė vieno tėčio pasakojimas apie vaikystės prisiminimus: „Mano ribos iki pat 16 metų nekito ir buvo tokios pat: kaip 4 metų buvo galima išeiti tik į kiemą, lygiai taip pat ir 16 metų buvo galima išeiti tik į tą patį kiemą ir ne toliau.“ Vaikui augant ir įgyjant savarankiškumo, reikia plėsti leistino elgesio ribas.
4. Savarankiškumo ugdymas. Kaip kiekvienas iš mūsų suprantame savarankiškumą, taip tiesiogiai ir veikia vaiko ugdomąją aplinką. Didžiuojuosi savo vaiku, kad jis yra savarankiškas (6 metų vaikas), sakydamas: „Kai aš jam pasakau, jis susitvarko žaislus“, o kiti sako: „Mano vaikas savarankiškas ir pats turi ritualą kiekvieną vakarą susitvarkyti žaislus.“ Dvi situacijos, kuriose vaikai turi visiškai skirtingas galimybes priimti sprendimą, kokį gyvenimo scenarijų pasirinkti.
Savarankiškumas padeda įgyti pasitikėjimą savimi (Sigitos Burvytės nuotr.).
5. Emocinė parama ir pagalba bei jautrumas vaiko pasaulio pažinimo pastangoms. Tai, kaip mes reaguojame į reiškiamus jausmus, turi lemiamos reikšmės vaikų pasirinkimui, kaip susidoroti su juos apėmusiais jausmais bei emocijomis. Kiekvienas iš mūsų viską atsinešame iš vaikystės, todėl tai turi reikšmės priimant sprendimus, kaip reikšime savo jausmus, t. y. kokiu elgesiu ir kokiais žodžiais, o vaikai mokosi reikšti jausmus žvelgdami į mūsų elgesį. Pamenu, kaip konsultavau mamytę, kuri jau išbandė visus būdus, kad padėtų savo 4 metų atžalai susitvarkyti su jausmais. Tai buvo ne pirmoji, bet kažkelintoji mūsų konsultacija, tačiau jai vis nepavykdavo rasti sprendimų. Tada paprašiau jos nufilmuoti probleminę situaciją ir atsiųsti man. O priežastis buvo labai paprasta: vaikas, pasiėmęs dulkių siurblį, rėkia, kad nesiurbliuos grindų, mama rėkia ant jo, jog jis siurbliuotų ir nerėktų. Štai kaip kartais nutinka – rodome pavyzdį vienokio elgesio, o reikalaujame iš vaikų, kad jie elgtųsi kitaip nei mes. O kur jiems išmokti, kaip elgtis su kitais, jeigu ne iš stebimų pavyzdžių.
Pagalba ir parama ateina iš santykių (Sigitos Burvytės nuotr.).
Straipsnis siekiant apginti teiginį, kad vaikų likimas – tėvų rankose, galėtų būti ir ilgesnis, bet kviečiu Jus pratęsti jį diskutuojant, o gal ir paneigti nenuginčijamais argumentais.
Kviečiame registruotis į šeimų stovyklą: „Tėvai vaikams – vaikai tėvams“, kuri vyks 2019 m. liepos 22-26 d., (Plungės. r., Varkalių k., Tvenkinių g. 8), registruotis e. paštu: konsultacijos.tevams@gmail.com
VDU Švietimo akademijos docentė,
VšĮ „Vaikų ugdymas“ direktorė dr. Sigita Burvytė
Daugiau informacijos rasit:
www.ugdykimkartu.lt
www.ugdykim.lt
© Sigita Burvytė, 2019
© VšĮ „Vaikų ugdymas“, 2019
Kūriniui taikoma CC BY 4.0 licencija, kuri leidžia neribotą kūrinio ar jo dalių panaudą su privaloma sąlyga nurodyti autorių ir pirminį šaltinį.