Kategorija: Straipsniai

Visas pasaulis išgyvena ekonomikos pokyčius, atsiranda vis naujesnių technologijų, kurios palengvina žmonių buitį, bet jie tampa labiau pažeidžiami, pasak „SOS Autisme France“ prezidentės Olivios Cattan. Pasak aktyvistų asociacijos narių, vyriausybė nors ir peržiūri pagalbos šioms šeimoms planą, jis negali pasivyti 40 metų vėlavimo su programėlėmis (Cattan, 2019). O kaip yra Lietuvoje? Kokią ir kieno paramą gauna šeimos, kuriose auga vaikas, kuriam diagnozuotas autizmas ar Aspergerio sindromas? Kokios paramos jie sulaukia iš pačių artimiausių šeimos narių, bendruomenės, savivaldybės, valstybės?

Autizmas – smegenų vystymosi nukrypimas, kuris pasireiškia socialinių įgūdžių trūkumu arba pastebimu šių įgūdžių vystymosi sulėtėjimu. Išskiriami trys simptomai: nuoseklus tam tikrų socialinių interesų trūkumas, komunikacijos stoka ir pasikartojančios griežtos tvarkos veiksmų sekos. Šie požymiai gali pasitaikyti ir nesant autizmo, todėl jis diagnozuojamas tik turintiems akivaizdžius visus tris simptomus (Rogers, Dawson ir Vismara, 2017).

 

Toliau skaityti „Pabandykime suprasti tuos tėčius ir mamas, kurie sužino, kad jų vaikui diagnozuotas autizmas arba Aspergerio sindromas“

Pastaruoju metu jaučiamas visuomenės emocinis įsiaudrinimas, kai kalbama apie tėvų pareigas. Ypač analizuojant vaikų paėmimo iš šeimos temą, visuomenė tarsi pasidalina į du blokus. O mes kviečiame ieškoti vidinės harmonijos ir visiems susitelkti bendram tikslui – ieškoti sisteminio požiūrio ir kurti šalyje sisteminę pagalbą šeimai vaikų ugdymo klausimais. Kol mes diskutuojame ir giname savo įsitikinimus, tėvai ir toliau lieka be kompetentingos ir sisteminės pagalbos, o tai tiesiogiai veikia vaikų ugdymosi situacijas. Kviečiu kiekvieną likti prie savo nuomonės ir prioritetu laikyti sisteminės pagalbos šeimai sukūrimą Lietuvoje, pasižiūrėti, kur vieningai sutariame, ir imtis tai įgyvendinti.

Toliau skaityti „Visuomenės emocinis įsiaudrinimas padeda realizuotis pozityviai tėvystei ar trukdo?“

Tik stengdamiesi pažinti save, siekdami suprasti savo vaikystės patirtis galime suvokti, kokie tėvai esame savo vaikams ir kokias ugdomąsias situacijas jiems kuriame, kurios lemia vaikų savo gyvenimo pasirinkimo scenarijų. Turime nuolat analizuoti save ir stengtis pakeisti netinkamą savo gyvenimo scenarijų, kuris gali prisidėti prie žalojančio vaiko gyvenimo scenarijaus pasirinkimo. Kiekvienas iš mūsų turėjome vaikystę, todėl turime suprasti, kaip mūsų turimos patirtys veikia mus ir mūsų tėvystės bei motinystės raišką. Tik analizuojant save galima pažinti vidinius barjerus, kurie lemia tam tikras mūsų reakcijas į vaiko elgesį, dėl ko formuojasi vaikų pasirenkamas gyvenimo scenarijus. Kol jų neatpažinsime, negalėsime padėti sau ir vaikui ir kartu pakeisti esamos situacijos. Kol neatpažinsime problemos, negalėsime jos pakeisti. Kviečiu analizuoti save kartu su www.ugdykimkartu.lt ir www.ugdykim.lt

Toliau skaityti „Savęs pažinimas – pozityvios tėvystės pagrindas“

Bandysiu pagrįsti teiginį, kad vaikų likimas – tėvų rankose. Šiam teiginiui patvirtinti informaciją renku jau 18 metų. Susidūriau su skirtingais Jūsų požiūriais. Daugelyje diskusijų būdavo tiek pritariančių tam, tiek skeptiškai ir kritiškai žiūrinčių į šį teiginį. Diskutuoti kviečiu tik tam, kad kiekvienas kritiškai pasižiūrėtumėte į mano teiginius ir rastumėte sau atsakymus bei pagrindimus remdamiesi savo patirtimi (savo kokybiniais tyrimais), kodėl pritariate arba nepritariate šiam teiginiui. Kas rasite noro ir laiko pasidalinti savo įžvalgomis, vaikystėje patirtomis situacijomis ir kaip jos susijusios su jūsų, suaugusio žmogaus, gyvenimo scenarijumi, rašykite el. paštu konsultacijos.tevams@gmail.com (konfidencialumas garantuojamas).

Toliau skaityti „Vaikų likimas – tėvų rankose?“

Tai kokios tėvų ir pedagogų atsakomybės ir pareigos vaikų ugdymo(si) procese? Labai dažnai tenka girdėti iš pedagogų lūpų nusivylimo esama situacija lydimus žodžius, kuriuos ištaria tėvai pedagogams: „Jūs – pedagogė, jūs ir turite žinoti, kaip susitarti su mūsų vaiku. Mes neturime žinių ir nemokame“; „Jūs mokėtės ir įgijote žinių, todėl turite žinoti, kaip susitarti su mūsų vaiku, ir mus dar pamokyti turite.“ Tai rodo, kad tėvai pasitiki pedagogais ir perleidžia jiems visą vaikų ugdymo atsakomybę patys nesistengdami bendradarbiauti. Jeigu tėvai atsakingi už vaiko ugdymąsi, tad reikėtų sakyti taip: „Kaip galima bendromis pastangomis padėti vaikui priimti sprendimą elgtis kitaip ginant savo asmenines ribas?“

 

Toliau skaityti „Kas atsakingas už harmoningų vaikų ugdymosi sąlygų sukūrimą – tėvai ar pedagogai?“

Parašyti šį straipsnį paskatino diskusija su jaunu, kūrybingu, pasitikinčiu savimi, nebijančiu klysti, drąsiu ir nuolat ieškančiu naujovių, šokolado gaminimo verslo Lietuvoje pradininku ir kūrėju, kuris nebijo būti savimi ir yra puikus vyriško elgesio pavyzdys savo vaikams, bet save įvardijančiu kaip pasyvus tėtis… Drąsus savęs įvardijimas pasyviu tėčiu įkvėpė mane pakviesti visuomenę padiskutuoti apie tėvo vaidmenį vaiko gyvenime. Koks tėvo elgesys yra pasyvus, o koks aktyvus vaiko gyvenime? Tad kviečiu leistis į diskusiją apie „pasyvios tėvystės“ supratimą mūsų visuomenėje. Toliau skaityti „Ar pasyvi tėvystė gali būti pozityvia tėvyste?“

Kodėl, ugdant laimingą žmogų, apie vaikų leistino elgesio ribų nustatymą reikia kalbėtis nuo ankstyvos vaikystės?

Pirmiausia pasitikėti savo vidine intuicija, kuri tėvų niekada nepaveda, bet visada turėti, remiantis savo asmenine patirtimi arba kitų atliktais tyrimais, argumentuotą paaiškinimą, kodėl ir ar tinkamai elgiuosi su savo vaiku? Ko siekiu tokiu savo elgesiu ugdydama atžalas? Kokie tolesni mano tikslai ugdant vaikus? Ką tai duos vaikui ateityje? Toliau skaityti „Vaikų leistino elgesio ribų nustatymas“

Diskusiją, koks yra tėvo vaidmuo vaikų ugdymo procese, jau pradėjome ir pakvietėme apie tai kalbėtis, o dabar kviečiame diskutuoti ir kalbėtis apie mamos vaidmenį ugdymo procese, kai šalia šių reikšmingų pareigų dar yra žmonos, dukros, darbuotojos, anūkės ir kitų pareigų. Kurioje vietoje atsiduria motinystė, kai reikia atlikti tiek daug svarbių pareigų ir susidėlioti prioritetus? Ar lengva mėgautis motinyte ir jaustis gerai atliekant socialinius vaidmenis visuomenėje. Ar tikrai lengva didžiuotis motinyste ir mėgautis kiekviena akimirka būnant šalia savo vaikų, kai visi žurnalų viršeliai mirga nuo karjerą darančių moterų. Tarsi moters aukštas socialinis statusas yra priimtinas mūsų visuomenėje, o motinystė – nuobodus ir neprasmingas užsiėmimas. Ar visada drąsu pasakyti, kad aš esu mama ir tai yra mano pagrindinės pareigos, kurias šiuo metu atlieku? Būti tiesiog mama – prestižo neteikianti veikla ir dažnu atveju tarsi reikia visiems įrodinėti, kad būdama mama jaučiuosi užsiimdama prasmingiausia veikla gyvenime arba atvirkščiai – visuomenės spaudimas yra toks didelis, kad tai trukdo mėgautis motinyste. Toliau skaityti „Motinystės raiška: iššūkis ar harmoninga savirealizacija?“